Nagurskių giminės 16–19 a. pradžios genealoginis medis (1828)
Nagurskia, 16–19 a. Žemaitijos bajorų giminė. Pradininkas – Žemaitijos lenkų bajoro Jokūbo sūnus Martynas, pirmą kartą paminėtas 1594. Vedęs žemaitę bajoraitę Barborą Laucevičiūtę įsikūrė Džiuginėnų dvare prie Telšių. Turėjo vaikus Kristupą, Mikalojų, Samuelį ir Oną. Iš Samuelio ir Mikalojaus vėliau kilo Nagurskių giminės atšakos. 17 a. susigiminiavo su žemaičių bajorais Križinovais, Mantaučiais, Maslais, Mažrimais, Gotautais, Kurais. Samuelio sūnus Kazimieras (m. apie 1681; palaidotas Telšių bernardinų bažnyčioje), be Džiuginėnų, valdė Berkinėnus (Telšių valsčius). Mikalojus (1683 dar buvo gyvas) turėjo sūnus Joną, Stanislovą ir Martyną. Martynas 1659 Žemaitijos seimelyje, kaip pirmininkaujantis, patvirtino laudą (pagal ją tvarkytas visas kunigaikštystės gyvenimas). Jono sūnūs Jurgis (m. po 1749), Pranciškus Vladislovas ir Mikalojus (m. po 1728) 1718 susitarė dėl Džiuginėnų dvaro pasidalijimo. 18 a. pradžioje Nagurskiai ėmė sparčiai kilti.
Pranciškus Vladislovas (m. 1751 pabaigoje ar 1752 pradžioje; palaidotas Tytuvėnų bažnyčioje) nuo 1703 buvo Pavenčių seniūnas, nuo 1711 – Mažųjų Dirvėnų (netoli Kurtuvėnų) tijūnas ir Žemaitijos pilies teisėjas, nuo 1715 – Žemaitijos teismo paseniūnis, nuo 1719 – Žemaitijos pakamaris. 1717 įsigijo Kurtuvėnus ir pavertė juos giminės svarbiausia rezidencija. Buvo labai pamaldus, aukojo Kėdainių, Dotnuvos, Kražių bažnyčioms ir vienuolynams. Su žmona, Mazovijos pastalininko dukterimi Joana Šukštaite, turėjo 8 vaikus, iš kurių pasižymėjo Laurynas ir Jokūbas Ignotas. 1753 broliai pasidalijo tėvo palikimą.
Laurynas (m. 1761 bevaikis) buvo Mažųjų Dirvėnų tijūnas, Žemės teismo surogatorius ir Žemaitijos pilies teisėjas, Gintenių (Didžiųjų Dirvėnų valsčius) seniūnas, valdė Jasnagurką ir Žaiginius (Raseinių apskritis). Vedė Didžiųjų Dirvėnų tijūno A. J. Bilevičiaus dukterį Uršulę ir susigiminiavo su žemaičių bajorais Bilevičiais.
Lauryno brolis Jokūbas Ignotas (apie 1734–po 1796; palaidotas Kurtuvėnuose) priklausė stambiesiems dvarininkams: paveldėjo Kurtuvėnų dvarą, po Lauryno mirties įsigijo visas Nagurskių valdas, 1752 gavo Pavenčių seniūniją. 1775 liustracijos duomenimis, jis valdė 810 dūmų Kartenoje, Kurtuvėnuose, Dirvėnuose, Pažižmėje (Didžiųjų Dirvėnų valsčius), Pavenčiuose (dabar Kuršėnų miesto dalis), Ginteniuose, Laukuvoje, Šaukote (Ariogalos valsčius), t. p. Ašmenos apskrityje Ukropiškėse. 1772 nusipirko architekto M. Knakfuso rekonstruotus dviejų aukštų Bžostovskių (Abramavičių) rūmus Vilniuje. Nuo 1762 buvo Beržėnų tijūnas, Gintenių seniūnas, nuo 1765 – Žemaitijos pakamaris, 1765–76 – Šiaulių ir Beržėnų apskričių bajorų pulkininkas. Nuo 1779 Jokūbas Ignotas titulavosi Didžiosios ir Mažosios Kartenos grafu, generaliniu pulkininku (prilygo etmono pareigybei), buvo Pavenčių ir Viešvėnų seniūnas, Šv. Stanislovo ordino, nuo 1792 – Baltojo Erelio ordino kavalierius. 1789 Šiaulių reparticijos (administracinis ir teisminis vienetas, prilygstantis apskričiai; įkurta 1775) seimelyje buvo išrinktas Civilinės ir karinės tvarkomosios komisijos komisaru. Fundavo Žaiginio vienuolyno ir bažnyčios, Jokūbavo ir Kurtuvėnų bažnyčių statybą. Su Upytės apskrities seniūno dukterimi Mariana Puzinaite turėjo sūnus Joną ir Kajetoną, kurie 1776–82 mokėsi Vilniaus universitete.
Jonas (m. 1796 10 25) 1782, 1783, 1790, 1791 buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasiuntinys Abiejų Tautų Respublikos seimuose. 1791 tapo kavalerijos rotmistru.
Kajetonas (m. 1802 04 Vienoje) 1782 Vilniuje išleido jo paties iš prancūzų kalbos verstą L. du Fresney Geografijos vadovėlį, papildė jį medžiaga iš Lenkijos ir Lietuvos istorijos. Atstovavo Žemaitijai Ketverių metų seime (1788–92). 1787–92 buvo Šiaulių apskrities vėliavininkas. Per 1794 sukilimą priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausybei – Lietuvos tautinei aukščiausiajai tarybai. Rusijai sukilimą numalšinus pasitraukė į Veneciją. Kaip aktyvus lenkų emigracijos Prancūzijoje dalyvis buvo už konstitucinės monarchijos atkūrimą Abiejų Tautų Respublikoje. 1797 grįžo į Lietuvą. 1800 testamentu paleido savo dvarų valstiečius iš baudžiavos. Kajetonas buvo paskutinis Kurtuvėnų valdų vyriškos linijos palikuonis. Kurtuvėnų ir kitus dvarus paveldėjo jo sesuo Joana Žukauskienė.
Minėto Pranciškaus Vladislovo brolių Jurgio ir Mikalojaus palikuoniai davė pradžią Dirvėnų (su Paežeriais) ir Šilėnų (Kuršėnų apylinkės) Nagurskių šakoms.
18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje iš Dirvėnų šakos žinomi broliai – Livonijos rotmistras, Žemaitijos pilies teismo paseniūnis (nuo 1769) ir teisėjas (nuo 1770) Pranciškus (m. 1803), Beržėnų apskrities vėliavininkas Juozapas ir Ryškėnų (prie Telšių) seniūnas Dominykas. Po Juozapo vaikaičio Liucijaus mirties, 1902 Dirvėnų dvaro Paežerių palivarkas atiteko Zigmantui (1862–1938). Jis prie Nelindos ežero 1920 baigė statydinti Paežerių rūmus.
Šilėnų šakos pradininkas – Mauricijus, 1760 minimas kaip Lauryno pusbrolis šio testamente ir paveldėjęs Titvydiškę (netoli Šaukėnų). Mauricijaus brolis Juozapas (m. 1791) 1770–85 buvo Žemaitijos (nuo 1779 – Šiaulių) žemės teismo teisėjas, Žarėnų valsčiaus pulkininkas, nuo 1778 – Šiaulių apskrities iždininkas. Mauricijaus sūnus Stanislovas paveldėjo Šilėnus prie Kuršėnų.
-Nagurskis; -Martynas Nagurskis; -Samuelis Nagurskis; -Mikalojus Nagurskis; -Pranciškus Vladislovas Nagurskis; -Laurynas Nagurskis; -Jokūbas Ignotas Nagurskis; -Jonas Nagurskis; -Kajetonas Nagurskis; -Pranciškus Nagurskis; -Juozapas Nagurskis; -Dominykas Nagurskis; -Liucijus Nagurskis; -Zigmantas Nagurskis; -Mauricijus Nagurskis; Stanislovas Nagurskis
2184