Napoleònas III (Napoléon III), tikr. Charles Louis Napoléon Bonaparte 1808 04 20Paryžius 1873 01 07Chislehurst (Kento grafystė, Anglija), Prancūzijos imperatorius (1852–70). Napoleono I jaunesniojo brolio Olandijos karaliaus Liudviko Bonaparto ir Hortensijos trečiasis sūnus.
Napoleonas III (aliejus, 1865, dailininkas A. Cabanelis, Antrosios imperijos muziejus Compiègne)
Napoleonas III (aliejus, 1865, dailininkas A. Cabanelis, Antrosios imperijos muziejus Compiègne)
Politinės veiklos pradžia
1815 žlugus Prancūzijos imperijai, su motina apsigyveno Šveicarijoje, įgijo gerą išsilavinimą namuose ir karo mokykloje. Motina Napoleonui III įkvėpė gilią pagarbą Napoleonui I, tikėjimą, kad jam lemta atkurti imperiją. 1827 Napoleonas III išvyko į Italiją pas vyresnįjį brolį Napoleoną Liudviką, abu jie įsitraukė į karbonarų judėjimą, 1831 Romanijoje dalyvavo nesėkmingame sukilime prieš popiežiaus valdžią. Mirus broliui ir Napoleono I sūnui, Napoleonas III liko vieninteliu Bonapartų giminės pretendentu į valdžią. Siekdamas šio tikslo publikavo propagandinius straipsnius, traktatus istorijos ir karybos tematika, domėjosi socialistinėmis teorijomis. Veikale Napoleono idėjos (Les Idées napoléoniennes 1839) formulavo tvirtos valdžios, turinčios tautos mandatą, ūkio modernizavimo ir racionalių socialinių reformų politinę programą.
1836 Strasbūre ir 1840 Boulognėje organizavo nesėkmingus kariuomenės maištus prieš Liepos monarchiją. 1840 nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Kalėjime parašė knygą Skurdo panaikinimas (L’Extinction du paupérisme), todėl įgijo žemųjų miesto sluoksnių simpatijų. Napoleono III avantiūrizmas ir įkalinimas padarė jį žinomu ir platesnei Prancūzijos visuomenei. 1846 05 Napoleonas III pabėgo iš kalėjimo, apsigyveno Londone.
Prancūzijos prezidentas
Per Prancūzijos 1848 revoliuciją žlugus Liepos monarchijai, Napoleonas III grįžo į Prancūziją. 1848 12 remiamas legitimistų, orleanistų, dalies buržuazijos ir katalikų Bažnyčios triuškinamai laimėjo respublikos prezidento rinkimus (gavo 5,5 iš 7,5 mln. balsų). Orleanistų sugrąžinimo į sostą šalininkams 1849 05 laimėjus rinkimus į Įstatymų leidžiamąjį susirinkimą, išliko Napoleonui III nepalanki konstitucijos norma, numatanti 4 m. trukmės prezidento kadenciją be teisės perrinkti. Legaliais metodais nepavykus šios nuostatos pakeisti, Napoleonas III 1851 12 02 įvykdė valstybės perversmą, paleido Įstatymų leidžiamąjį susirinkimą, suėmė monarchistų ir respublikonų opozicijos lyderius.
Prancūzijos imperatorius
Naują Prancūzijos konstituciją papildžius 1852 11 20 plebiscite patvirtintu įstatymu apie imperijos atkūrimą (vadinamoji II imperija), Napoleonas III 1852 12 pasiskelbė imperatoriumi (Napoleonu III).
Napoleono III įvestas režimas visą jo valdymo laikotarpį buvo tvirtas, jį rėmė kariuomenė, valstiečiai, buržuazija ir Bažnyčia. Parlamentas įstatymus tik tvirtindavo (negalėjo jų siūlyti). Tokiomis sąlygomis 19 a. 6–7 dešimtmetyje Prancūzijoje sparčiai plėtojosi pramonė, bankininkystė, smulkūs ir stambūs žemės savininkai gavo didelę finansinę paramą, buvo išplėsta valstybės labdara, legalizuoti streikai ir profsąjungos. 1853–56 Napoleono III iniciatyva įgyvendinta plataus masto Paryžiaus rekonstrukcija.
Užsienio politika
II imperijos užsienio politika buvo aktyvi: 1854–56 Krymo kare pergalingai kariauta su Rusija, Napoleonas III paskelbė tautų teisės turėti savo valstybę principą, 1859 karas su Austrija pagreitino Italijos suvienijimą. Kartu vyko ekspansiniai karai prieš Kiniją, plečiamos Prancūzijos kolonijinės valdos (Prancūzijos kolonijinė imperija). Nesėkme baigėsi intervencija Meksikoje (1861–67), pastangos sutrukdyti Vokietijos susivienijimą.
19 a. 6 dešimtmetyje Napoleono III įvestas diktatoriškas režimas 7 dešimtmetyje sušvelnėjo, vadinamojoje liberaliojoje imperijoje susidarė palankios sąlygos stiprėti respublikoniškai opozicijai. Dėl Napoleono III diplomatijos klaidų kilo Prancūzijos–Prūsijos karas (1870–71). Prie Sedano apsupta Prancūzijos kariuomenė 1870 09 01 kapituliavo (Sedano mūšis), Napoleonas III pateko į nelaisvę. 1870 09 04 Paryžiuje įvyko revoliucija, paskelbta respublika. Paleistas iš nelaisvės Napoleonas III sunkiai sirgdamas išvyko į Didžiąją Britaniją, kur ir mirė.
L: Ph. Séguin Louis Napoléon le Grand Paris 1990; A. Smirnov Imperija Napoleona III Moskva 2003.
2803