natūralióji peva, pašarų naudmena – žemės plotas, savaime apaugęs daugiametėmis žolėmis. Šios pievos paplito iškirstų, išdegintų miškų vietose, drėgnose, dirbimui netinkamose žemėse.
Pagal fitotopologinę pievų klasifikaciją (pagal reljefą ir dirvožemio sąlygas) natūraliosios pievos skirstomos į salpines ir nesalpines. Salpinės (užliejamosios pievos, lankos) susidaro užliejamuose per potvynius upių slėniuose. Derlingiausios iš natūraliųjų pievų. Dirvožemiai salpžemiai. Sudaro 3 zonos. Pavaginė zona yra palei upės vagą. Dėl drėgmės trūkumo ir nederlingo dirvožemio čia auga stambesnės, su ilgesnėmis šaknimis žolės (šunažolės, smiltyniniai lendrūnai). Vidurinė zona yra plačiausia ir lygiausia salpinės pievos dalis (auga pievinės ir pelkinės miglės, tikrieji eraičinai). Pašlaitėse (paterasio) zona yra žemiausia, labiausiai nutolusi nuo upės vagos, būna šlapia, apaugusi alksnių, karklų krūmais (auga nendriniai dryžučiai, viksvos).
Nesalpinės natūraliosios pievos (neužliejamosios pievos) susidaro pakilesnėse reljefo vietose, potvynių vanduo jų neužlieja. Dirvožemiai susidarę iš moreninių nuogulų. Skiriamos sausminės (drėkinamos daugiausia kritulių), žemumų (jų gruntinis vanduo arti paviršiaus), pelkių (su didesniu kaip 30 cm durpių sluoksniu) ir kalnų (aukščiau viršutinės miško ribos) nesalpinės natūraliosios pievos. Intensyvinant pievų ir ganyklų ūkį, natūraliųjų pievų mažėja, jų vietoje įželdinamos sėtinės. Lietuvoje nuo 1990 dėl ūkininkavimo esminių permainų dalis pagerintų pievų ėmė renatūralizuotis. 1999 pievų ir natūraliųjų ganyklų žemės ūkio paskirties naudmenose buvo apie 439 tūkst. ha, visoje šalies teritorijoje apie 492 tūkst. hektarų. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2003 pievų ir natūraliųjų ganyklų buvo 164,3 tūkst. ha, 2012 – 193,4 tūkst. ha, 2022 – 88,6 tūkst. hektarų.
natūralioji pieva
2221