okupãcija (lotynų kalba occupatio – užėmimas), tarptautinėje teisėje – faktinis laikinas kitos valstybės teritorijos (jos dalies) užėmimas ginkluotosiomis pajėgomis ir veiksmingas kontroliavimas. Gali būti karinė, taiki, pusiau karinė ir transformacinė (pakeičiamoji).
Karinė okupacija
Karinės okupacijos (lotynų kalba occupatio bellica) samprata susiformavo 18–19 amžiuje ir buvo įtvirtinta 1899 ir 1907 Hagos taikos konferencijos priimtoje Konvencijoje dėl sausumos karo įstatymų ir papročių (dar Hagos teisė, Hagos konvencijos). 21 amžiaus pradžioje veikiančios karinės okupacijos teisės normos išdėstytos 1949 Ženevos konvencijose dėl karo aukų apsaugos ir jų 1977 Pirmajame papildomame protokole, ypač IV konvencijoje dėl civilių apsaugos karo metu. Klasikinėje tarptautinėje teisėje karinė okupacija galėjo būti tik tuo atveju, kai tarp valstybių yra formali karo būklė (karas), bet 20 amžiaus viduryje šis reikalavimas prarado svarbą. Karinė okupacija buvo (ir yra) suprantama kaip teritorijos faktinis, bet laikinas valdymas, nesuteikiantis okupantui teisės į teritorijos suverenumą. 1949 Ženevos konvencijų dėl karo aukų apsaugos bendrasis 2 straipsnis nurodo, kad karinė okupacija gali būti ir tada, kai jai nesipriešinama ginklu. Net ir visos valstybės teritorijos okupavimas nereiškia, kad valstybė kaip tarptautinės teisės subjektas išnyksta; šiuo atveju laikoma, kad vyriausybė (dažniausiai emigravusi) tiesiog laikinai negali vykdyti savo funkcijų. Pagal šiuolaikinę tarptautinę teisę, karinė okupacija gali būti teisėta (pavyzdžiui, teritorija okupuojama kaip savigynos rezultatas) arba neteisėta (pavyzdžiui, agresijos padarinys). Teisinis okupacijos vertinimas nelemia okupanto pareigų, jos paprastai vienodos.
Karinė okupacija turi atitikti du pagrindinius požymius: valstybės teritorijos (jos dalies) užėmimas ginkluotosiomis pajėgomis ir veiksminga šios teritorijos kontrolė, leidžianti įgyvendinti okupanto valdžią. Pirmasis požymis reiškia, kad valstybė (valstybės) užima kitos valstybės (valstybių) teritoriją ginkluotosiomis pajėgomis. Toks užėmimas turi būti santykinai nuolatinio pobūdžio ir sudaryti sąlygas veiksmingai kontrolei, todėl ne kiekvienas ginkluotas įsiveržimas į kitos valstybės teritoriją prilygsta karinei okupacijai (pavyzdžiui, veiksminga kontrole nelaikomas vyravimas ore ar trumpalaikiai karinis įsiveržimai į kitos valstybės teritoriją). Vertinant veiksmingą kontrolę svarbu, ar buvusi vyriausybė, jos atstovai nebepajėgūs įgyvendinti savo valdžios, ar nugalėtas organizuotas pasipriešinimas, ar okupantas yra pajėgus prisiimti atsakomybę kaip okupuojanti jėga, ar sugeba primesti savo valdžią užimtos teritorijos gyventojams, ar gali garantuoti okupacinį režimą. Ginkluoto pasipriešinimo pavieniai židiniai, kova su įsiveržusiais ar permestais daliniais nelaikoma veiksmingumo paneigimu. Karinės okupacijos atveju užimtą teritoriją valdo ginkluotųjų pajėgų atstovai, bet tam tikrais atvejais (pavyzdžiui, okupacijai užsitęsus) pasitelkiama ir civilinė valdžia. Šiuolaikinė tarptautinė teisė draudžia aneksuoti (prisijungti) karine jėga okupuotas teritorijas. Vėlesnis tokios teritorijos teisinis statusas gali būti nustatytas tik tarptautinės teisės pripažintu būdu: derybomis, sutartimis, tarpininkaujant tarptautinėms organizacijoms. Klasikinė tarptautinė teisė išimtiniais atvejais visišką svetimos valstybės okupavimą, kai ankstesnė valdžia nepajėgi vykdyti savo funkcijų, jos ginkluotosios pajėgos pasidavė ir nebetęsia kovos, nėra vyriausybės išeivijoje, pripažindavo nukariavimu (lotynų kalba debellatio), kuris suteikdavo teisę aneksuoti teritoriją arba taikyti jai ypatingą režimą (pavyzdžiui, 1945 nacių Vokietijos okupacija). Karinė okupacija baigiasi okupantui pasitraukus iš teritorijos ar jį nugalėjus.
Taiki okupacija
Taiki (nesant karo būklės ir okupuojamai valstybei nesipriešinant ginklu) okupacija yra taikus kitos valstybės teritorijos užėmimas karinėmis priemonėmis (lotynų kalba occupatio pacifica). Skiriama taiki okupacija pagal sutartį ir taiki prievartinė okupacija. Pagal 1949 Ženevos konvencijas dėl karo aukų apsaugos, taiki prievartinė okupacija savo režimu prilyginta karinei okupacijai. Okupacija pagal sutartį dažniausiai būdavo pokarinių pertvarkų rezultatas (pavyzdžiui, Prancūzijos šiaurinės dalies okupacija pasibaigus Napoleono karams, kai kurių Vokietijos teritorijų okupacija po Pirmojo pasaulinio karo), bet būdavo ir kitų atvejų (pavyzdžiui, per Antrąjį pasaulinį karą Jungtinės Amerikos Valstijos taikiai okupavo Islandiją, kad šios šalies negalėtų užimti nacių Vokietija).
Pusiau karinė okupacija
Pusiau karine okupacija (lotynų kalba occupatio quasi-bellica) laikomi ypatingi atvejai, būdingi Antrojo pasaulinio karo laikotarpiui, kai kito okupacijos samprata ir teisė, okupuojančios valstybės neigė okupacijos faktą ir netaikė karinės okupacijos režimo. Pavyzdžiui, Vokietijos įvykdytas Austrijos anšliusas, Čekoslovakijos, Danijos okupacija, SSRS įvykdyta Baltijos valstybių, Besarabijos, Lenkijos rytinių teritorijų okupacija. Šiais atvejais okupuota grasinimu jėga išgaunant okupuojamųjų valstybių sutikimą įvesti svetimos šalies ginkluotąsias pajėgas, okupuojamajai valstybei nesipriešinant, okupantui pamažu perimant okupuotos valstybės kontrolę, neskelbiant karo būklės ar okupacinio režimo ir net pažeidžiant tarptautinės teisės nustatytą tvarką aneksuojant užimtas teritorijas. Tokios okupacijos atveju būdavo iš dalies paliekama veikti okupuojamosios valstybės valdžia (pavyzdžiui, Danija) arba kuriamos marionetinės nacionalinės institucijos (pavyzdžiui, Lietuva), bet visa faktinė valdžia (paremta karine jėga) būdavo sutelkta okupanto rankose, todėl tokia okupacija kartais vadinama užmaskuotąja, aneksine okupacija. Tarptautinėje praktikoje (pavyzdžiui, Niurnbergo karinio tribunolo; Niurnbergo procesas) pripažinta ir dauguma tarptautinės teisės specialistų mano, kad tokie okupacijos atvejai taip pat turi būti pripažįstami karine okupacija, o okupuotų teritorijų aneksijos laikytinos neteisėtomis (ryškiausi šios nuostatos pavyzdžiai – Austrijos, Čekoslovakijos, Baltijos valstybių aneksijų tarptautinis nepripažinimas).
Transformacinė okupacija
Transformacinės (pakeičiamosios) okupacijos atveju dažniausiai iš dalies nesilaikoma okupacinio režimo, okupuota valstybė pertvarkoma okupuojančiųjų valstybių ar tarptautinių institucijų valia. Pavyzdžiui, antihitlerinės koalicijos Sąjungininkų 1945 įvykdyta nacių Vokietijos okupacija, Jungtinių Amerikos Valstijų 1945 Japonijos okupacija, Tarptautinių pajėgų įvykdyta Afganistano (2001), Irako (2003) okupacija. Šiais atvejais okupuotose valstybėse buvo priimtos naujos konstitucijos, iš valdžios pašalinti ir už nusikaltimus teisiami anksčiau turėję valdžią pareigūnai, pertvarkyta teisinė sistema, pakeičiama valstybės teritorinė ir valdymo struktūra bei kita. Tokiais pokyčiais siekta pakeisti diktatūrinius režimus demokratiniais. Tarptautinės bendruomenės dauguma pripažįsta, kad tokie atvejai turi būti sankcionuoti tarptautinių institucijų (pavyzdžiui, Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos).
Lietuvos okupacija
Lietuva Rusijos imperijos valdymo metais (1795–1914)
Lietuva Pirmojo pasaulinio karo metais (1914–1918)
Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas (1918–1920)
Lietuvos sovietinė okupacija ir aneksija (1940–1941)
Lietuva Vokietijos okupacijos metais (1941–1944)
Lietuva stalininio režimo metais (1944–1953)
Lietuva politinio atšilimo ir stagnacijos laikotarpiu (1953–1987)
Lietuva pertvarkos ir Atgimimo sąjūdžio metais (1988–1990)
73