orientalstika (lot. orientales – Rytų šalys), tarpdisciplininis mokslas, tiriantis Rytų (Azijos ir Šiaurės Afrikos) šalių kalbas, istoriją, ekonomiką, literatūrą, meną, filosofiją, religiją, papročius, buitį ir kitas kultūros sritis.
Orientalistikos kryptys
Orientalistikos kryptys: arabistika, asirologija, egiptologija, hebraistika, indologija, japonistika, sinologija, tiurkologija ir kitos.
Raida
Pasaulio dalijimas į Vakarus ir Rytus atsirado antikoje per graikų−persų karą (5 amžius prieš Kristų), kai Atėnų demokratija buvo priešpriešinama persų monarchijai, o terminai orientalis ir occidentalis pradėti vartoti Romos imperiją padalijus į Rytų (Bizantija) ir Vakarų Romos imperijas (395). Orientalistikos užuomazgų galima rasti jau antikos ir viduramžių autorių raštuose, ypač 12−13 amžiaus keliautojų (Marco Polo ir kitų) užrašuose. Poreikis suprasti Bibliją hebrajiškai, noras skaityti kitomis Rytų kalbomis parašytą krikščionių religinę literatūrą, pažinti graikų ir arabų medicinos, matematikos, filosofijos ir kitų mokslų laimėjimus skatino giliau tirti Rytų kultūras. Pirmosios orientalistikos katedros buvo įkurtos Paryžiaus (16 amžiuje) ir Oksfordo (17 amžiuje) universitetuose, jos buvo skirtos hebrajų (Biblijos tyrimai) ir arabų (ryšiai su islamo pasauliu) kalbų studijoms. Renesanso laikotarpiu suklestėjo hebrajų kalbos studijos, nes lotynų, graikų ir hebrajų kalbų mokėjimas laikyta humanistinio išsilavinimo pagrindine sąlyga. Šviečiamojo amžiaus laikotarpiu dėl pirklių, diplomatų kelionių į Rytus ir pagyvėjus misionierių veiklai susidomėjimas orientalistika didėjo; vėliau, matyt, tam didžiausią įtaką padarė Europos kolonijinių imperijų kūrimasis ir daugelio mokslo šakų sparti raida pačioje Europoje. Plėtojosi dvi pagrindinės orientalistikos kryptys: filologinės hermeneutinės studijos ir mokslas apie vadinamasias egzotiškas senienas. Kaip ir kiti mokslai orientalistika praėjo žinių kaupimo, tyrimų objekto, svarbiausių problemų iškėlimo ir brandos etapus. Ilgainiui susiklostė ir šio mokslo pagrindinės regioninės kryptys. Svarbiausią indėlį į mokslinės orientalistikos tapsmą įnešė Voltaire’as, J. G. Herderis, A. Anquetilis-Duperronas, J. P. Abelis-Rémusat, W. Jonesas, J.-F. Champollionas, S. de Sacy, A. Schlegelis, F. Max Mülleris, P. Deussenas, H. Cordier, É. Chavannes’as, S. Julienas, M. P. Granet, H. Maspero ir kiti. 20 amžiuje ir ypač po Antrojo pasaulinio karo orientalistikos studijos labai pasikeitė. Platesnės veiklos ėmėsi mokslininkai, tiesiogiai susipažinę su Rytų šalių kultūromis, studijavę Azijos ir Afrikos universitetuose. Tuo metu orientalistikos terminas pradeda įgauti neigiamą prasmę, ypač pasirodžius E. Saido knygai Orientalizmas (1978). Šiame veikale orientalistikos terminas labiau siejamas su 18−19 amžiaus Vakarų imperialistiniu požiūriu į Rytų kultūras, todėl dažnai keičiamas Azijos studijų sąvoka, nors ji yra siauresnė ir dažnai apima tik dabar egzistuojančias Azijos kultūras. Be to, orientalistikos terminas kritikuojamas dėl homogeniškumo, kai skirtingos Rytų kultūros suvokiamos kaip sudarančios vieną bendramatę civilizaciją. Todėl universitetuose orientalistika dažnai skaidoma į smulkesnių regionų: Rytų Azijos, Pietų Azijos, Artimųjų Rytų ir kitas studijas.
Svarbiausios organizacijos
Svarbiausios organizacijos: Didžiojoje Britanijoje – Didžiosios Britanijos ir Airijos karališkoji Azijos draugija (nuo 1834 leidžia Journal of R.A.S of G.B. and I.), Prancūzijoje – Azijos draugija (nuo 1822 leidžia Journal Asiatique), Vokietijoje – Vokiečių Rytų šalių draugija (nuo 1847 leidžia Zeitschrift der D.M.G), Jungtinėse Amerikos Valstijose – Amerikos orientalistinė draugija (nuo 1843 leidžia Journal of the AOS), Rusijoje – Rusijos mokslų akademijos Orientalistikos institutas (nuo 1957 leidžia Azija I Afrika segodnja), Lenkijoje – Lenkijos orientalistų draugija (nuo 1952 leidžia Przegląd Orientalistyczny). Nuo 1873 vyksta orientalistų tarptautiniai kongresai. Nuo 19 amžiaus pabaigos orientalistikos raida suartėjo su lyginamosiomis (komparatyvistinėmis) Rytų ir Vakarų kultūrų studijomis. Svarbiausią įnašą į orientalistikos raidą padarė 1951 prie UNESCO įkurta Tarptautinė orientalistų draugija.
Orientalistika Lietuvoje
Lietuvoje dėl prekybinių ir kitų ryšių Rytais domėtasi nuo seno, pavyzdžiui, viduramžiais Lietuvos bajorija kaupė Rytų meno dirbinius, 16 amžiuje M. K. Radvila Našlaitėlis keliavo po Egiptą, Palestiną, Siriją ir apie tai parašė knygą. Lietuvos orientalistikos ištakomis galima laikyti Vilniaus universitetą, kur nuo 18 amžiaus studijuota hebraistika, dėstyta Artimųjų Rytų istorija, kalbos. Nuo 18 amžiaus Vilniuje ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrinėje erdvėje formavosi svarbios žydų rabiniškųjų studijų institucijos, jų auklėtiniai paskelbė svarbių semitologijos ir žydų kultūros, religijos tradicijų tyrimų. 1918 atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje plėtojosi profesionalūs orientalistikos tyrinėjimai. Mokslininkė M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė publikavo monografijas, mokslinius straipsnius ir vadovėlius apie senovės Egiptą, 1932 išleido hieroglifų žodyną, dalyvavo kasinėjimuose Gizoje, rinko meno kolekciją (saugoma M. Žilinsko dailės galerijoje), keliautojas A. Poška Bombėjuje studijavo antropologiją, nuo 1933 dalyvavo mokslinėse ekspedicijose po Pietryčių Aziją, Himalajus, Birmą, Afganistaną, Kurdistaną. Lietuvos (vėliau Vytauto Didžiojo) universitete 1922 pradėta dėstyti Egipto istorija (M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė), įkurta Semitologijos katedra (vedėjas N. Šapira). Iš Sorbonos universiteto grįžęs lyginamosios menotyros šalininkas J. Baltrušaitis (sūnus) 1933−1939 dėstė Rytų tautų meno istorijos įvairius kursus, išleido daug svarbių Rytų tautų meno tyrinėjimų. Susidomėjimas orientalistika (orientalizmas) plito ir tarp kitų mokslų bei meno atstovų. Rytų filosofijos, kultūros, literatūros, dailės motyvus kūryboje naudojo J. Baltrušaitis (tėvas), Maironis, V. Krėvė, B. Sruoga, S. Šalkauskis, Vydūnas, M. K. Čiurlionis, vėliau M. Dobužinskis, P. Rimša, L. Truikys, J. Mačiūnas, J. Mekas, A. Švėgžda, S. Geda, J. Ivanauskaitė, P. Normantas ir daugelis kitų. Lietuvos kalbininkai ir istorikai ypač domėjosi sanskritu, hetitologija, kūrė lietuvių kalbos ir lietuvių kilmės teorijas. Po Antrojo pasaulinio karo uždarius Vytauto Didžiojo universitetą naujoji orientalistų karta buvo ugdoma daugiausia Rusijos mokslo įstaigose. Padaugėjus specialistų 1979 įkurta Lietuvos orientalistų asociacija (pirmininkai: 1979−1989 V. Mažiulis, 1989−1991 R. Neimantas, nuo 1991 A. Andrijauskas), 1992 − Kultūros ir meno institute (dabar Kultūros tyrimų institutas) įkurta Orientalistinių ir komparatyvistinių tyrimų grupė, vėliau skyrius, 1993 − Vilniaus universiteto Orientalistikos centras (nuo 2018 Azijos ir transkultūrinių studijų institutas), 1996 − Klaipėdos universiteto Orientalistikos centras, 2000 − Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų ir Japonistikos centrai (2009 Japonistikos centras prijungtas prie Azijos studijų centro). Šios institucijos leidžia orientalistikos tęstinius ir periodinius leidinius: Komparatyvistinės studijos, Acta Orientalia Vilnensis (nuo 2000), Rytai−Vakarai, Bibliotheca Orientalia et Comparativa (nuo 2002), Regioninės studijos (nuo 2007). Nuo 2000 Vilniaus universitete vykdoma bakalaurinė lyginamųjų Azijos studijų programa, vėliau − magistrinė šiuolaikinių Azijos studijų programa, o 2007 Vytauto Didžiojo universitete pradėta magistrinė Rytų Azijos regiono studijų programa. Azijos kalbos dėstomos Vilniaus universiteto Rytų kalbų mokykloje ir Vytauto Didžiojo universiteto Užsienio kalbų centre. Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje orientalistinės studijos yra viena intensyviausiai besiplėtojančių humanistikos sričių. Čia aktyviai dirbo V. Kavolis, V. Kubilius, A. Uždavinys, dirba A. Andrijauskas, A. Beinorius, I. Diemantaitė, V. Jaskūnas, V. Korobov, A. Kugevičius, A. Mickūnas, A. Niunkaitė-Račiūnienė, L. Poškaitė, S. Skaisgirytė, D. Švambarytė, D. Tamošaitytė, O. Žukauskienė ir kiti.
1251
863