pneumatinė bekamerė automobilio padanga: 1 – borto šerdis, 2 – bortas, 3 – tekstiliniai (spinduliniai) kordosluoksniai, 4 – standinamasis plieninio kordo tarpsluoksnis (brekeris), 5 – protektorius, 6 – šonas, 7 – ertmė
lengvojo automobilio padangos
padangà, sausumos nebėginės transporto priemonės rato išorinis tamprus apvalkalas. Tvirtinama prie ratlankio. Gerai sukimba su riedėjimo paviršiumi, silpnina smūgių ir kitų dinaminių apkrovų, atsirandančių transporto priemonei pradėjus judėti, stabdant, važiuojant nelygiu keliu, poveikį transporto priemonei. Būna masyvi (guminė) ir pneumatinė (su ertme suslėgtam orui). Masyvioji padanga liejama iš gumos ir kitų (metalinių, plastikinių) komponentų. Šios padangos naudojamos šienapjovėms, skuteriams, įvairiems vežimėliams, priekaboms ir kitoms lengvoms pramoninėms transporto priemonėms, keltuvams. Pneumatinė (orinė) padanga turi ertmę suslėgtam orui. Ši padanga sudaryta iš karkaso, standinamojo tarpsluoksnio (brekerio), protektoriaus, šonų, bortų. Karkasą sudaro gumotas kordas (techninis audinys iš tekstilinių, metalinių, stiklaplastikio siūlų).
Pagal kordo siūlų kryptį padanga būna spindulinė (siūlai išdėstyti rato spindulio kryptimi) ir įstrižinė (siūlų pluoštai su rato spinduliu sudaro tam tikrą kampą ir susikryžiuoja); spindulinė padanga standesnė, stabilesnė, lengvesnė, geresnių pravažumo savybių, todėl lengviesiems automobiliams daugiausia naudojama. Protektorius iš dilimui atsparios gumos yra išorinė padangos dalis, kuria ji liečia riedėjimo paviršių. Jis t. p. saugo karkasą nuo mechaninio sužalojimo. Protektoriaus rievių gylį, paviršiaus reljefą lemia padangos paskirtis. Tarp protektoriaus ir karkaso dedami standinantys ir saugantys padangą nuo smūgių sluoksniai (brekeris) iš storos gumos (lengvųjų padangų) arba sukryžiuotų metalinio kordo sluoksnių. Padangos šonai iš dilimui atsparios gumos saugo karkasą nuo mechaninio ir atmosferos poveikio. Bortu padanga tvirtinama prie ratlankio; sąlyčio su ratlankiu vietoje padangą sustiprina šerdis iš plieninių gijų, išorinis borto apvalkalas daromas iš standžios gumos. Padangos būna su kamera (kamerinė padanga) ir be kameros (bekamerė padanga).
Kamerinė padanga viduje turi uždarą guminį vamzdelį, į kurį pumpuojamas suslėgtas oras, bekamerėje padangoje borto apvalkalas dėl vidinio oro slėgio glaudžiai prisispaudžia prie ratlankio ir taip susidaro sandari vidinė ertmė. Bekamerės padangos lengvesnės, patikimesnės, patogesnės naudoti, todėl jų daugiau gaminama. Padangos pagal svarbiausius matmenis ir eksploatacinius rodiklius skirstomos į kategorijas, reglamentuojančias padangų paskirtį, leidžiamąją apkrovą, didžiausią leidžiamąjį važiavimo greitį, ridą, tinkamumą specialioms sąlygoms (šalčiui, karščiui) ir kitiems rodiklius. Pneumatinės padangos naudojamos daugeliui transporto priemonių: lengviesiems ir krovininiams automobiliams, jų priekaboms, autobusams, troleibusams, žemės ūkio ir statybos mašinoms, lėktuvams, motociklams, motoroleriams, dviračiams, įvairiems vežimėliams. Būna ir pusiau pneumatinių padangų. Jų išorinis apvalkalas yra iš gumos, kaip ir spindulinių bekamerių padangų, bet viduje turi tamprias spyruokles, silpninančias kelio dinaminių apkrovų poveikį.
traktoriaus padanga
Istorija
Seniausios padangos buvo geležinio (nuo 19 a. pabaigos – plieninio) žiedo pavidalo; jas uždėdavo ant vagonų, vežimų medinių ratų. Pneumatinę kamerinę padangą išrado ir 1846 patentavo R. W. Thomsonas. Jos kamera buvo pagaminta iš burių audinio ir impregnuota natūraliuoju kaučiuku, išorinis apvalkalas – iš odos. Padanga buvo skirta karietoms, bet praktiškai negaminta. Iš naujo pneumatinę padangą išrado Johnu Boydu Dunlopas (Škotija) 1888 pritaikęs ją vaikiškam triračiui. 1890 jis įsteigė dviračių padangų įmonę. Automobiliui pneumatines padangas 1895 pritaikė André Jules ir Édouardas Michelinai (Prancūzija), startavę Paryžiaus–Bordeaux automobilių lenktynėse. 1904 padangos sustiprintos kordu. 1906 pneumatinės padangos panaudotos lėktuvų važiuoklėms. Bekamerės pneumatinės padangos pradėtos naudoti 20 a. 5–6 dešimtmetyje (išrastos 1903).