pantiurkzmas (pan… + turkai), panturanizmas (pan… + persų k. Tūrān − turų žemė), kultūrinis, mokslinis, filosofinis ir politinis judėjimas, siekiantis visų tiurkų kalbomis kalbančių tautų, t. p. tariamai tiurkams istoriškai priklausančių žemių suvienijimo į bendrą valstybę. Ją turėtų sudaryti (visiškai arba iš dalies): Turkija, Albanija, Bosnija ir Hercegovina, Bulgarija, Kipras, Iranas, Afganistanas, Pakistanas, Azerbaidžanas, Turkmėnija, Uzbekija, Kazachija, Ukrainos dalis (Krymas), Kinijos dalis (uigurų gyvenamos teritorijos), Rusijai priklausančios Šiaurės Kaukazo ir Pavolgio respublikos.
Pantiurkizmas susiformavo 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje. Įtakos turėjo 19–20 a. Europoje atsiradę panslavizmas, pangermanizmas, t. p. Artimuosiuose Rytuose paplitęs paniranizmas. Pantiurkizmo ideologai (daug jų kilę iš Rusijos imperijos), teigė, kad visi tiurkai yra bendros kilmės ir turi gyventi vienoje valstybėje.
Osmanų karo veikėjas ir rašytojas M. Celalettinas Paşa (iš tikrųjų – po 1848 Vengrijos revoliucijos į Stambulą pabėgęs ir ten priėmęs islamą lenkų bajoras K. Borzęckis; 1826–76) prancūzų kalba išleistoje knygoje Senovės ir šių laikų tiurkai (Les turcs anciens et modernes 1869) vienas pirmųjų išdėstė bendrosios tiurkų istorijos koncepciją tvirtindamas, kad tiurkai etniškai giminingi Europos tautoms ir priklauso arijų rasės atšakai − vadinamiesiems turoarijams, t. y. kilusiems iš Turano (farsi kalba Tūrān – turų žemė; dabar apytikriai Vidurinė Azija). 1883 Rusijoje Krymo totorių visuomenės veikėjas, švietėjas ir leidėjas I. Gasprinskis (1851–1914) gavo leidimą rusų ir Krymo totorių kalba leisti laikraštį Terciman (ėjo 1883–1918) − pirmąjį Rusijoje periodinį leidinį viena iš tiurkų kalbų. Terciman propagavo visų tiurkų vienybę ir solidarumą, būtinybę atgaivinti osmanų turkų tarmę, plėtoti tiurkų kalbą, kuri taptų bendra visiems tiurkams. Osmanų intelektualai, susipažinę su europietiškuoju kultūriniu nacionalizmu, pradėjo labiau domėtis tiurkų tautomis, gyvenančiomis už Osmanų imperijos ribų. Toks dėmesys, ypač tiurkų musulmonams Rusijoje, atitiko Osmanų sultonų politinius interesus ir buvo jų skatinamas (Osmanų imperijos oficiali doktrina skelbė visų imperijos tautų lygybę, bet realiai ji nebuvo įgyvendinama; galutinai žlugo dėl arabų tautų nacionalizmo ir stiprėjančio Balkanų tautų nacionalinio išsivadavimo judėjimo). Rusijoje pralaimėjus 1905–07 revoliucijai dalis Rusijos tiurkų intelektualų pasitraukė į Turkiją, ten tęsė švietėjišką ir politinę veiklą. Stambule prie šių pantiurkizmo propaguotojų prisidėjo osmanų intelektualai ir rašytojai.
Pirmuoju teoriniu veikalu, pantiurkizmo manifestu, laikomas Pavolgio totorių kilmės J. Akčiuros (1876–1935) straipsnis Trys politikos tipai (osmanų turkų kalba Üç Tarz-i Siyaset; 1904), kviečiantis tiurkus atmesti osmaniškumą ir susitelkti ties savo, t. y. tiurkiška, tapatybe. Ilgainiui tiurkų savimonė politizavosi, plito tiurkų tautų politinės vienybės idėjos. Dalis tiurkų nacionalistų ėjo dar toliau, pabrėždami visų Uralo ir Altajaus šeimų kalbomis kalbančių tautų, pvz., vengrų, suomių, evenkų, mongolų, bendras azijietiškas šaknis. 1896 Paryžiuje pasirodė prancūzų rašytojo D. L. Cahuno (1841–1900) knyga Įvadas į Azijos istoriją: turkai ir mongolai nuo atsiradimo iki 1405 (Introduction à l’histoire de l’Asie: Turcs et Mongols des origines à 1405 1895). Šis veikalas laikomas turanizmo ir pantiurkizmo atspirties tašku. 1896 šią knygą išleidus turkų kalba Turano sąvoka plačiai paplito Turkijoje. Žinomi turkų visuomenės veikėjai sociologas ir rašytojas Z. Gökalpas (1876–1924), rašytojai Ö. Seyfettinas (1884–1920), M. E. Yurdakulas (1869–1944) ir utopinio romano Naujasis Turanas (Yeni Turan 1912) autorė H. Edip Adıvar (1884–1964) plėtojo Turano idėją, šlovino bendrą tiurkų rasės praeitį ir ateitį, gaivino ikiislaminį tiurkų rasės motinos Pilkosios Vilkės (Bozkurt) kultą. Pantiurkizmo idėjas skleidė 1902 Kaire turkų kalba pradėti leisti laikraštis Türk Gazetesi ir žurnalas Şûra-i Ümmet.
Pirmąja pantiurkistus vienijančia organizacija tapo slapta Osmanų vienybės bendrija (İttihad-ı Osmani Cemiyeti; įkurta 1889). 1895 Stambule susikūrė Osmanų vienybės ir pažangos bendrija (Osmanlı ve Terakki Cemiyeti; nuo 1907 Vienybės ir pažangos komitetas / İttihat ve Terakkı Komitesi; VIPK). Osmanų imperijoje pantiurkizmas įsitvirtino po 1908 Jaunaturkių revoliucijos, kai VIPK pirmąkart atėjo į valdžią. 1909–12 VIPK tapo valdžios svarbiausia ašimi, savo vidaus politikoje nuo reformizmo ir laisvės, lygybės, brolybės ir teisingumo šūkių pasuko į turkišką nacionalizmą ir šovinizmą.
1913–18, ypač per I pasaulinį karą, pantiurkizmas tapo valstybine ideologija, iš dalies juo remiantis vyko armėnų, asirų, iš dalies ir Mažosios Azijos graikų žudynės. Osmanų imperijai pralaimėjus I pasauliniame kare, žlugus jaunaturkių judėjimui ir vienam svarbiausių 1913–18 pantiurkistų vyriausybės lyderių Enver Paşai (1881–1922) nepavykus su basmačių sukilėliais 20 a. 3 dešimtmečio pradžioje Turkestane įkurti naują kalifatą su centru Samarkande pantiurkizmas Turkijoje ir Vidurinėje Azijoje kurį laiką buvo politiškai apmiręs. 1920–30 Turkijos vadovas Atatürkas atmetė pantiurkizmą ir ėmė propaguoti turkiškumą, t. y. Anatolijos turkų nacionalizmą, naujosios Turkijos gyventojų etninę vienybę.
Per II pasaulinį karą pantiurkizmas Turkijoje vėl atgijo veikiamas nacių Vokietijos pastangų įtraukti Turkiją į karą su SSRS. Po karo Turkijoje pantiurkizmą remiančios organizacijos paleistos, jų lyderiai uždaryti į kalėjimą. 20 a. 6 dešimtmetyje šios idėjos šalininkų vėl padaugėjo, 7 dešimtmečio pabaigoje jie susibūrė į Nacionalinio judėjimo partiją, siekiančią sukurti šimtamilijoninę Turkiją. 20 a. pabaigoje žlugus SSRS politinė padėtis pantiurkizmo judėjimui tapo palankesnė. Turkija pradėjo plėtoti glaudesnius ekonomikos ir kultūros ryšius su naujai susikūrusiomis tiurkų tautinėmis valstybėmis. 21 a. pradžioje pantiurkistai tyliai remia Turkijos valstybės pastangas didinti Turkijos įtaką tiurkų gyvenamose šalyse ir teritorijose.
B. Lewis. The Emergence of Modern Turkey New York 32002; St. J. Shaw, E. K. Shaw History of the Ottoman Empire and Modern Turkey v 2: Reform, Revolution, and Republic: The Rise of Modern Turkey 1808–1975 Cambridge–New York 1977.
2366