partnerỹstė, šeimos teisėje – dviejų kartu gyvenančių asmenų įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius nesudarant santuokos.
Partnerystės pavadinimai
Partnerystėje gyvenantys asmenys vadinami partneriais. Partnerystė kartais vadinama kohabitacija (anglų kalba cohabitation – bendras gyvenimas nesusituokus), rečiau konkubinatu. Literatūroje sąvokos kohabitacija, bendras gyvenimas nesusituokus (neįregistravus santuokos), faktinė (de facto) santuoka, partnerystė dažniausiai vartojamos kaip sinonimai pabrėžiant šių santykių formalizavimo aspektą ir siekiant juos atriboti nuo santuokos.
Partnerystės teisinis reglamentavimas
Įvairiose valstybėse skiriasi partnerystės teisinių santykių atsiradimo momentas, reikalavimai subjektams, kuriems taikomos partnerystę reguliuojančios normos, registravimo procedūros, kai kurie kiti aspektai. Pagal juos Europos šalyse išskiriamos kartu gyvenančių asmenų teisinės apsaugos kelios pagrindinės formos: partnerystė pagal įstatymą, pasirenkamoji partnerystė, registruota partnerystė, registruota civilinė sutartis, šeimos formos, paremtos ne seksualiniais ryšiais (pvz., socialiniais, finansiniais). Partnerystė pagal įstatymą yra tada, kai įstatymų nustatyta šeimos teisinė apsauga taikoma esant juose nurodytiems juridiniams faktams (pvz., gyvenant šeiminį gyvenimą ilgiau nei 1 metus), nereikalaujant santykių registracijos ar kito įforminimo (pvz., Švedijoje). Pasirenkamoji partnerystė yra tada, kai įstatymų suteikiama šeimos teisinė apsauga taikoma tik esant išreikštai dėl to partnerių valiai (pvz., Belgijoje). Registruota partnerystės forma daugelyje Europos valstybių skirta tos pačios lyties asmenų gyvenimui kartu įteisinti (šeimos teisinė apsauga atsiranda tik įstatymų nustatyta tvarka įregistravus partnerystę); Olandijoje, remiantis lygiateisiškumo principu nustatyta registruotos partnerystės forma ir skirtingos lyties asmenims. Registruota civilinė sutartis galioja Prancūzijoje, taikoma tos pačios ir skirtingos lyties asmenų sąjungoms. Partnerystės santykius reglamentuojančios normos dažniausiai nustato turtinius, bet kai kuriose valstybėse gali reguliuoti ir kitus santykius: asmeninius neturtinius, paveldėjimo, tėvystės nustatymo. Partnerystę reguliuojančios normos gali nustatyti partnerių bendrai įgyto ir bendrai naudojamo turto (pvz., gyvenamojo namo ar buto, uzufrukto teisės, baldų ir kitų namų apyvokos daiktų, išskyrus naudojamus individualiai). Partneriai gali įstatymų nustatyta tvarka sudaryti sutartį dėl tokio turto padalijimo pasibaigus jų bendram gyvenimui (dažniausiai taikomos vedybų sutartį reglamentuojančios normos). Partneris be kito partnerio rašytinio sutikimo neturi teisės parduoti, dovanoti ar kitu būdu perleisti, išnuomoti, įkeisti jų bendrai įgytą ir naudojamą turtą ar kitaip suvaržyti teises į jį. Šis turtas gali būti padalytas vieno partnerio reikalavimu teismo tvarka, kai pasibaigia jų bendras gyvenimas arba vienam mirus, jei partneriai nebuvo sudarę notarine tvarka patvirtintos sutarties dėl turto padalijimo. Dalydamas turtą teismas vadovaujasi lygių dalių principu, nuo kurio galima nukrypti atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų interesus, partnerių bendro gyvenimo trukmę, jų amžių, sveikatą, turtinę padėtį, asmeninį indėlį į bendro turto sukaupimą, kitas svarbias aplinkybes.
Partnerystės atsiradimas pasaulyje
Partnerystė atsirado senovės Romoje (konkubinatas) 18 pr. Kr., kai imperatorius Augustas priėmė įstatymus, reglamentuojančius šeimos santykius. Bausdamas už neištikimybę ir ištvirkavimą Augustas nustatė išimtį vyro ir moters nesantuokiniam gyvenimui, kai jie negali susituokti dėl priežasčių, numatytų pačiame įstatyme. Sugyventiniai privalėjo turėti tikslą sukurti šeimą ir nė vienas jų neturėjo būti santuokoje. Daugelyje Europos valstybių 20 amžiaus pirmoje pusėje gyvenimas nesusituokus dar nebuvo reglamentuotas. 20 a.. 8 dešimtmetyje Vakarų Europoje pradėjus mažėti santuokų skaičiui gyvenimas nesusituokus, kaip santuokos alternatyva, tapo vis populiaresnis tarp jaunų asmenų. Kohabitacija įgavo naują reikšmę 1973 Švedijoje priėmus Nesusituokusių sugyventinių bendro būsto įstatymą – gyvenimas neįregistravus santuokos tapo reguliuojamas teisiškai. Vėliau partnerystė buvo reglamentuota teisės aktais Austrijoje, Belgijoje, Danijoje, Norvegijoje, Portugalijoje, Suomijoje, Vokietijoje ir kitur.
Partnerystė Lietuvoje
LIETUVOJE partnerystės pagrindu atsirandantys šeimos teisiniai santykiai numatyti Civiliniame kodekse (2000, įsigaliojo 2001). Remiantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymu (2000), Civilinio kodekso normos dėl partnerystės įsigalios nuo įstatymo, nustatančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento (2017 pradžioje toks įstatymas dar nebuvo priimtas). Kodekso teisės normos nustato turtinius santykius tarp vyro ir moters, kurie įstatymų nustatyta tvarka įregistravę partnerystę neįregistravę santuokos bendrai gyvena ne mažiau kaip 1 metus turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius.
kohabitacija
528