Piet Amèrikos ètninė sudėts
aimarės šoka tradicinį aimarų šokį (Bolivija)
Pietų Amerikoje gyvenančios įvairios indėnų tautos ir gentys kalba daugeliu kalbų, yra pasiekusios nevienodą etninės raidos lygį. Atokesnėse Amazonės upės baseino vietovėse pirminėse bendruomenėse gyvenančios gentys retai susiduria su civilizacija. Dauguma kitų indėnų tautų ir genčių, išsaugojusių savo etninę tapatybę, kalbą, kultūrą, mokosi savo šalių valstybinių kalbų, integruojasi į vyraujančias vadinamąsias kreolų tautas arba pačios jas formuoja (čibčai Kolumbijoje, kečujai Ekvadore). Keletas didžiausių Pietų Amerikos indėnų tautų tapo savarankiškomis šiuolaikinėmis tautomis (aimarai ir kečujai Peru ir Bolivijoje). Pietų Amerikos žemyną 15 a. pabaigoje–18 a. pradžioje užėmę užkariautojai kalbėjo indoeuropiečių kalbų šeimos romanų (ispanai, portugalai, prancūzai), germanų (anglai ir olandai) kalbomis. Dėl europiečių išplatintų ligų išmirus didelei daliai indėnų, darbo jėgos trūkumą kompensavo iš Afrikos atvežti vergai. Į Pietų Ameriką 19–20 a. atsikėlę imigrantai daugiausia buvo europiečiai – išeiviai iš Ispanijos, Italijos, Lenkijos, Lietuvos, Portugalijos, Vokietijos ir kitų Europos šalių. Imigrantų taip pat būta iš Kinijos, Indijos, Artimųjų Rytų. Nemažai jų įsiliejo į besiformuojančias kreolų tautas, kai kuriais atvejais pakeisdami pirminį jų etninį pagrindą (pvz., italai Argentinoje). Bendri europiečių ir indėnų palikuoniai – metisai, europiečių ir juodaodžių – mulatai, indėnų ir juodaodžių – sambai.
perujietė su lama ir alpaka (Arequipa, Peru)
Iki 20 a. vidurio susiformavo šios Pietų Amerikos kreolų tautos: kalbančios ispanų kalba – argentiniečiai, bolivai, čiliečiai, ekvadoriečiai, kolumbiečiai, paragvajiečiai, perujiečiai, urugvajiečiai, venesueliečiai, portugalų kalba – brazilai; anglų kalba – gajaniečiai, falklandiečiai, Surinamo kreolų kalba – surinamiečiai.
Skiriami trys pagrindiniai Pietų Amerikos tautų tipai: indėnų tautos, įvairios atvykėlių etninės grupės ir vadinamosios kreolų tautos. Indėnų tautos ir gentys, kurių protėviai apsigyveno Pietų Amerikoje prieš 30 000–40 000 metų, priskiriami mongolidų rasės amerikanidų tipui. Remiantis etnolingvistine klasifikacija, skiriamos šioms kalbų šeimoms priklausančios tautos ir gentys: žė (žė – kajapai, šavančiai, šerenčiai ir kiti; gyvena Brazilijoje), panų-tukanų (čakobai, majorunai, panai, tukanai, rejesanai, čamai ir kiti; gyvena Bolivijoje, Brazilijoje, Peru), karibų kalboms (karibai – bariai, čokai, karechonai ir kiti; gyvena Brazilijoje, Gajanoje, Kolumbijoje, Panamoje, Suriname, Venesueloje), vitotų (andokiai, borai, muenaniai ir kiti; gyvena Kolumbijoje ir Peru), matakų-gvaikūrų (ašluslajai, čoročiai, matakai; gyvena Argentinoje, Bolivijoje, Paragvajuje), čibčų (čibčai, kunai, pajesai ir kiti; gyvena Kolumbijoje, Venesueloje, Ekvadore), Andų (aimarai, alakalufai, andojai, araukanai, jamanai, katakajai, kečujai, kolanai, kuliai, onai, roamajai, sekai, simakai, šibitošolonai, techuelčiai; gyvena Argentinoje, Bolivijoje, Čilėje, Ekvadore, Kolumbijoje, Peru), chibarų-kandošių (ačvaliai, agvarūnai, chibarai, esmeraldai, jarurai, kandošiai, kofanai; gyvena Ekvadore, Kolumbijoje, Peru), makrotukanų (katukinai, koreguachai, kubėjai, pujinaviai, tukanai ir kiti; gyvena Brazilijoje, Bolivijoje, Ekvadore, Kolumbijoje, Peru, Venesueloje), pusiaujo (ačagujai, arikemai, čapakūrai, čirikojai, goachirai, gvachibai, gvajakai, jurakariai, kajuvavai, ojampiai, timočiai, tujuneriai, tupiai gvaraniai ir kiti; gyvena Argentinoje, Brazilijoje, Bolivijoje, Gajanoje, Kolumbijoje, Paragvajuje, Peru, Venesueloje) kalbų šeimoms.
2840