Podòlė, istorinė sritis Pietvakarių Ukrainoje, tarp Pietų Bugo ir Dniestro (dabartinė Chmelnyckio ir Vinnycios sričių teritorija), ir Šiaurės Rytų Moldavijoje (Padniestrės šiaurinė dalis).
Iki 14 a. Podolė priklausė Kijevo Rusiai ir Haličo-Voluinės kunigaikštystei. Po Mėlynųjų Vandenų mūšio 1363 buvo prijungta prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Ją valdė Karijotaičiai. 1394 Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto vadovaujama kariuomenė, turėdama Lenkijos karaliaus Jogailos įgaliojimus, užėmė visą Podolę ir išvijo Karijotaičius. Podolę pradėjo valdyti Vytauto paskirti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės seniūnai, ji tapo mainų tarp Vytauto ir Jogailos objektu. Galop susitarta, kad rytinė Podolė su centru Braclave liks Vytauto, o vakarinė – Jogailos valdžioje. Taip 1395 Podolė buvo padalyta į rytinę, kuri priklausė Lietuvai, ir vakarinę, kuri atiteko Lenkijai; tai buvo ilgalaikio Lietuvos ir Lenkijos ginčo dėl Podolės pradžia.
1400 Jogaila vakarinę Podolę atidavė savo broliui Švitrigailai. Šis pamėgino užimti ir rytinę Podolę. Vytautas tuo metu mėgino užvaldyti jos vakarinę dalį. Susigrąžinti Podolę bandė ir Karijotaičiai. 1411 Jogaila atidavė Vytautui valdyti iki gyvos galvos ir vakarinę Podolę. Vytautas dosniai dalijo jos žemes Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorams, bet po Vytauto mirties 1430, nelaukdami Jogailos sprendimo, lenkai įsiveržė į Podolę ir išvijo seniūną Joną Daugirdą.
Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapęs Švitrigaila reikalavo grąžinti visą Podolę Lietuvai, vyko derybos su Lenkija, bet užimtosios pilys nebuvo grąžintos. 1431 Švitrigaila, Vokiečių ordino ir Moldavijos kunigaikščio Aleksandro Gerojo padedamas, užėmė rytinę Podolę. Lenkija atsakė apguldama Lucko pilį Voluinėje. 1431 Lietuvos ir Lenkijos derybose buvo nutarta Podolę padalyti: Lenkijai atiduota vakarinė dalis su Kamenecu ir kitomis pilimis, Lietuvai atiteko rytinė Podolė su Braclavu, Sokolecu, Zvenigorodu, Latyšovu, Daškovu ir Chadžibėjumi prie Juodosios jūros. Pagal 1432 Gardino sutartį naujasis Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis atidavė Lenkijai visą Podolę. Prasidėjo Švitrigailos, perversmu nušalinto nuo valdžios Lietuvoje, ir lenkų kovos. Lenkijos ir Lietuvos konfliktas dėl Podolės truko iki 1437, tada rytinė Podolė buvo palikta Švitrigailai, tai reiškė – Lietuvai, vakarinė – Lenkijai.
Podolės žemėlapis (1661, kartografas Guillaume′as Le Vasseur de Beauplanas)
Valdant Kazimierui Jogailaičiui Lietuva 1447–54 vėl stengėsi susigrąžinti visą Podolę. Ir per 1446 derybas su Lenkija kaip sąlyga, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis galėtų tapti Lenkijos karaliumi, buvo iškeltas reikalavimas Lietuvai grąžinti visą Podolę ir Voluinę. 15 a. viduryje Lietuva reikalavo pripažinti Vytauto laikų sienas su Lenkija, bet to pasiekti nepavyko, Podolė liko padalyta. Po Liublino unijos (1569) rytinė Podolė irgi atiteko Lenkijai. 1672–99 ją valdė Turkija. Po Abiejų Tautų Respublikos I padalijimo (1772) vakarinė Podolė atiteko Austrijai, po II padalijimo (1793) rytinę Podolę užėmė Rusija.