Portugãlijos literatūrà. Kuriama portugalų kalba. Pradėjo formuotis viduriniais amžiais (daug įtakos turėjo liaudies poezija, ypač kasanto – savitų liaudies dainų su refrenu, dažniausiai meilės tematikos – žanras). Nuo 12–13 a. klostėsi riterinė lyrika (jai būdinga provansalų trubadūrų kūrybos ir kasanto žanro įtaka). 13–15 a. sukurta riterinė lyrika įtraukta į Ajudos (Cancioneiro da Ajuda, sudaryta 13 a. pabaigoje), Nacionalinės bibliotekos (Cancioneiro da Biblioteca Nacional) ir Vatikano (Cancioneiro da Vaticana, abiejų pastarųjų sudarymas datuojamas 14 a.) rinkinius, juose yra daugiau kaip 3000 eilėraščių, sukurtų apie 200 poetų. Vienu ankstyviausių laikomas karalius Sančas I (1154–1211), prie žymiausių priskiriami João Garcia de Guilhade (13 a. pirma pusė), karalius Dinis I (Dionizas I).
riterinės lyrikos rinktinė Cancioneiro da Ajuda (sudaryta 13 a. pabaigoje)
Ši poezija skirstoma į Meilės dainas (Cantigas de amor), Pašaipų dainas (Cantigas d’escarnho e de mal dizer, jose gausu satyros ir burleskos žanro elementų) ir Bičiulių dainas (Cantigas de amigo). Sukurta religinės poezijos (pažymėtinas nežinomo autoriaus Giesmių Švč. Mergelei Marijai / Cantigas de Santa Maria rinkinys, jį sudaro daugiau kaip 400 eilėraščių su natomis), parašyta hagiografinių, religinių pamokymų veikalų. 13–15 a. buvo verčiami arba perkuriami prancūzų riteriniai romanai (itin populiarūs buvo bretoniškojo ciklo romanai apie Tristaną ir Izoldą, romanai apie apskritojo stalo riterius). 14 a. viduryje sukurtas originalus portugalų riterinis romanas Amadis Galietis (Amadís de Gaula, autorius nežinomas, išlikusi tik redakcija ispanų kalba). 15 a. pradėta rašyti istorines kronikas, jose gausu literatūrinių elementų. Menine verte išsiskiria F. Lopeso Portugalijos istorija (išlikusios veikalo dalys vadinamos kronikomis). Apie 1450 ėmė plisti proginė poezija (joje ryšku ispanų ir italų literatūros įtaka), jos išliko poeto Garsios de Resende’s (1470–1536) sudarytoje literatūros antologijoje Visuotinis eilėraščių rinkinys (Cancioneiro geral 1516).
16 amžius
16 a. portugalų literatūroje susiklostė dramos žanras. Pradininku laikomas G. Vicente. Jis portugalų ir ispanų kalbomis sukūrė religinių dramų, misterijų, farsų. J. Ferreira de Vasconcelosas parašė komedijų, didaktinį riterinį romaną Prisiminimai apie apskritojo stalo riterių žygdarbius (Memorial das pozas da segunda Távola Redonda 1567). A. Ferreira sukūrė pirmąją portugalų literatūroje klasicistinio žanro tragediją Elegantiška ir liūdna donjos Inêzos de Castro tragedija (Tragédia muy sentida e elegante de Dona Inêz de Castro, parašyta apie 1550, išspaudinta 1587), parašė įvairių žanrų poezijos (rinkinys Luzitaniškosios eilės / Poemas lusitanos 1598). F. de Sá de Miranda sukūrė pirmąją klasicistinio žanro komediją Svetimšalis (Estrengeiros, išspausdinta 1559). A. Ferreiros ir F. de Sá de Mirandos kūryboje ryšku humanistinės nuostatos, į portugalų poeziją jie įvedė naujų žanrų (sonetą, kanconą). Pažymėtina rašytojo B. Ribeiro (ypač jo pastoralinis meilės romanas Maža mergaitė ir jauna mergina / História de menina e moça, išspausdinta 1554) kūryba. L. V. de Camõeso istorinis epas Luzitanai (Os Lusíadas 1572) priskiriamas prie žymiausių Renesanso laikotarpio, o jo vadinamieji petrarkistiniai sonetai – prie žymiausių pasaulinės literatūros kūrinių. Didieji geografiniai atradimai lėmė istoriografinės literatūros suklestėjimą, sukurta daug kelionių knygų (iš jų pažymėtina Fernão Mendeso Pinto knyga Piligrimystė / Peregrinação, parašyta 1570–78, išleista 1614). Plėtojosi religinė literatūra (F. T. de Jesusas, 1529–82, J. de Gama, 1515–68). 16 a. kaip portugalų literatūros atšaka pradėjo formuotis brazilų literatūra (Brazilijos literatūra).
17–18 amžius
17–18 a. vyravo baroko ir klasicizmo literatūra. Baroko paplitimui portugalų literatūroje itin daug įtakos turėjo ispanų poeto L. de Góngoros y Argote’s kūryba. Prie žymiausių portugalų baroko literatūros kūrėjų priskiriami Francisco Rodriguesas Lobo (1580–1622) ir Francisco Manuelis de Melo (1608–66). Reikšmingas portugalų literatūros raidai buvo F. Rodrigueso Lobo kūrinys Kiemas kaime (Corte na aldeia 1619). Pažymėtina F. M. de Melo draminė, poetinė kūryba (eilėraščių rinkinys Išrinktieji eilėraščiai / Obras métricas 1665), dialogų knyga Literatūros ligoninė (Hospital das letras 1657), laikoma pirmąja portugalų literatūros apžvalga. Šiuo laikotarpiu plėtota ir istoriografinė literatūra (pažymėtinas António Brandão, 1584–1637, veikalas Luzitanijos monarchija / Monarquia lusitana 1597–1727), klestėjo religinė didaktinė proza (António Vieira, 1608–97, Manuelis Bernardesas, 1644–1710). 1756 poetas A. Dinisas da Cruzas e Silva su kitais įkūrė literatūrinę draugiją Arcádia Lusitana, jos šalininkai (Pedro António Correia Garção, 1724–72, José Anastácio da Cunha, 1744–87, F. M. do Nascimento, ir kiti) kritikavo barokinį stilių, ispanų kalbos ir literatūros žanrų plitimą portugalų literatūroje, rėmėsi prancūzų klasicizmo estetikos ir poetikos principais. Pradėjo plisti Šviečiamojo amžiaus idėjos. Šio laikotarpio didaktinėje poezijoje ryšku žavėjimasis gamtos mokslais. J. A. da Cunha išvertė Voltaire’o veikalų, A. Pope’o, C. M. Wielando, T. Gray kūrinių. F. M. do Nascimento 1790 parašė eiliuotą veikalą Apie portugalų poezijos meną (Da arte poética portuguesa, išleista 1826), jame gynė klasicistinę literatūrą, portugalų kalbos grynumą. Dramaturgijoje buvo siekiama atgaivinti G. Vicente’s poetinės kūrybos tradicijas, susiejant jas su klasicizmo poetika. Prie žymiausių šio laikotarpio dramaturgų priskiriami Manuelis de Figueiredo (1725–1801) ir Domingos dos Reisas Quita (1728–70). Romantizmo portugalų literatūroje raidai daug įtakos turėjo Manuelio Marijos Barbosos du Bocage’s (1756–1805) kūryba (ypač didelės meninės vertės yra sonetai), F. M. do Nascimento Horacijaus, J. B. Racine’o, J. de La Fontaine’o, F. R. de Chateaubriand’o, Voltaire’o ir kitų autorių kūrinių vertimai.
19 amžius
19 a. klostėsi romantizmas, realizmas, pozityvizmas. Plėtojosi istorinio romano ir istorinės dramos žanrai. Romantizmas portugalų literatūroje suklestėjo 3–4 dešimtmetyje. Vienas šios krypties pradininkų yra rašytojas J. B. da Silva Leitão de Almeida Garrettas. Jis parašė dramų (pažymėtina Brolis Luisas de Soza / Frei Luís de Sousa 1844), poezijos, veikalas Kelionė į mano žemę (Viagens na minha terra 1846) davė pradžią moderniajai portugalų prozai. Pažymėtina C. Castelo Branco (jo romanams ir novelėms būdinga sentimentalumas, ironija, satyra), A. Herculano de Carvalho e Araújo (eilėraščių rinkinys Pranašo balsas / A voz do propheta 1836 priskiriamas prie geriausių romantizmo žanro kūrinių portugalų literatūroje), J. Diniso (jo romanuose ir pjesėse keliama socialinio teisingumo idėjos, idealizuojama krikščioniškosios vertybės), A. F. de Castilho (poemos Naktis pilyje / A noite do castelo 1836, Bardo pavydas / Os ciúmes do bardo 1838) kūryba. Romantinę literatūrą kritikavo vadinamosios koimbriškosios mokyklos atstovai (priskiriami A. T. de Quentalis, J. M. Eça de Queirósas kiti rašytojai), jų kūryboje vyravo pozityvizmo ir realizmo poetika. Šiuo laikotarpiu plėtota literatūros kritika (José Duarte Ramalho Ortigão, 1836–1915) ir literatūros istorijos (Joaquimas Teófilo Braga, 1843–1924) tyrinėjimai.
20 amžiaus 1 pusė
20 a. portugalų literatūroje įsitvirtino simbolizmas, saudosizmas, neorealizmas, modernizmo įvairios kryptys ir srovės. Simbolizmo poetikos elementų yra A. Nobre’s poezijoje (Vienišas / Só 1892, galutinė redakcija 1898). Prie žymiausių simbolizmo literatūros kūrėjų priskiriami poetai Eugénio de Castro (1869–1944, kūrė naujas poetines formas, portugalų literatūros raidai reikšmingiausias jo eilėraščių rinkinys Intymūs pašnekesiai / Oaristos 1890), Camilo de Almeida Pessanha (1867–1926). Po I pasaulinio karo susiklostė saudosizmas (portugalų kalba saudade – nostalgija) – kultūrinis, filosofinis, estetinis judėjimas, kurio šalininkai siekė dvasinio tautos atgimimo. Saudosizmo idėjas palaikę rašytojai (Teixeira de Pascoaisas, tikrasis vardas ir pavardė Joaquim Pereira Teixeira de Vasconselosas, 1877–1952, Afonso Lopesas Vieira, 1878–1946, Manuelis Laranjeira, 1877–1912, Jaime Cortesão, 1884–1960, ir kiti) būrėsi apie literatūrinį žurnalą A Águia (1910–1932). Jame bendradarbiavo vienas žymiausių portugalų rašytojų – F. A. N. Pessoa. Jis buvo ir avangardinės literatūros laikraščio Orpheu (1915–17) vienas leidėjų, bendradarbiavo literatūriniame žurnale Presença (1927–40), apie kurį būrėsi žymūs portugalų rašytojai modernistai: José Régio (1901–69), João Gasparas Simõesas (1903–87), Vitorino Nemésio (1901–78), Miguelis Torga (1907–95). Pažymėtina realizmui priskiriama prozininkų Raulio Germano Brandão (1867–1930), A. Ribeiro kūryba, dramaturgo Júlio Dantaso (1876–1962) istorinės pjesės. Po II pasaulinio karo sukurtoje portugalų prozoje (ypač A. A. Redolio, J. M. de Castro, J. Pireso Cardoso, Joaquimo Soeiro Pereiros Gomeso, 1909–49, F. G. Namoros romanuose) vyravo neorealizmo poetika. Šio laikotarpio literatūrai būdinga natūralizmo ir realizmo pasakojimo poetika, buvo vartojama šnekamoji kalba, siekiama sukurti politinę ir socialinę tikrovę atitinkantį pasakojimą. Portugalų literatūros raidai didelę įtaką turėjo A. de O. Salazaro politikai opozicinis kultūrinis žurnalas Seara Nova (1921–79), apie jį susitelkę rašytojai (Urbano Tavaresas Rodriguesas, 1923–2013, Manuelis Alegre, g. 1936, Fernando Assisas Pacheco, 1937–95, Augusto Abelaira, 1926–2003, ir kiti) kėlė aktualias literatūrines temas ir visuomenines problemas.
20 amžiaus 2 pusė
Nuo 20 a. vidurio portugalų literatūroje dominuojanti kryptis ar srovė tyrinėtojų nebeišskiriama. Po 1974 Balandžio revoliucijos literatūrinės formos išlaisvėjo, kūriniuose atsispindėjo istorinės atminties įprasminimas (Jorgeʼs de Senos, 1919–78, Benigno José de Almeidos Farios, g. 1943, istoriniai romanai). Klestėjo įvairių žanrų poezija (M. Torga, Ernesto Manuelis Geraldesas de Melo e Castro, 1932–2020, António Osório, 1933–2021, António Franco Alexandre, g. 1944, António Ramosas Rosa, 1924–2013). Kurta vaikų ir jaunimo literatūra (Matildės Rosa Lopes Araújo, 1921–2010, A. Osório ir kitų). Prozoje įsitvirtino sąmonės srauto technika, prancūzų naujojo romano estetiniai ir poetiniai principai (tai ypač ryšku B. José de Almeidos Farios kūryboje). Portugalų literatūrą kūrė daugiau rašytojų moterų: Agustina Bessa-Luís (1922–2019, pagal jos romanus sukurta kino filmų, pastatyta spektaklių), Natália Correia (1923–93, parašė įvairių žanrų kūrinių, intelektualumu išsiskiria misticizmo ir siurrealistinės poetikos bruožų kupina poezija, pažymėtini jos literatūros tyrinėjimai), Olga Teixeira Gonçalves (1929–2004), Maria Velho da Costa (1938–2020, kūrybai būdinga kalbos eksperimentai, dominuoja moters padėties šiuolaikinėje visuomenėje tema), Teolinda Gersão (g. 1940, kūrybai būdinga psichologizmas, pasakojime naudojama savita laiko struktūra), Lídia Jorge (g. 1946, sukūrė politinės tematikos ir fantastinių romanų). Dramaturgijos viena pagrindinių temų buvo asmeninio ir nacionalinio identiteto paieškos istorijoje, pjesėse vyravo liaudiškieji (António Manuelis Piresas Cabralis, g. 1941), absurdo poetikos (António Manuelis de Sousa Aragão, 1921–2008) elementai.
20 amžiaus pabaiga–21 amžiaus pradžia
20 a. 9 dešimtmetyje vieno žymiausių rašytojų, Nobelio premijos laureato J. Saramago (1992 emigravo) kūryboje realizmas derinamas su poetine fantazija, kritikuojama fašizmas. Iš 20 a. antros pusės–21 a. pradžios portugalų literatūros kūrėjų pažymėtini prozininkai: Vitorino Nemésio (1901–78), José Rodriguesas Miguéisas (1901–80), António Lobo Antunesas (g. 1942), B. J. de Almeida Faria, poetai: J. de Sena (emigravo 1959), Eugénio de Andrade (1923–2005), Ruy Belo (1933–78), Pedro Tamenas (1934–2021), Vasco Graça Moura (1942–2014), Nuno Júdice (1949–2024). Plėtojama vaikų ir jaunimo literatūra (A. Bessa-Luís, José Jorge Letria, g. 1951, ir kiti).
Po 1974 pasirodė daug žymių civilizacijos, istorijos, kultūros ir literatūros kritikos knygų. Prie žymesnių literatūrologų priskiriami: Óscaras Lopesas (1917–2013), António José Saraiva (1917–93), Jacinto do Prado Coelho (1920–84), Eduardo Lourenço (1923–2020), Maria Alzira Seixo (g. 1941), Eduardo Prado Coelho (1944–2007). Vieni pagrindinių literatūrai skirtų periodinių leidinių yra Colóquio / Letras (eina nuo 1971), Jornal de Letras (eina nuo 1978).
Vertimai į lietuvių kalbą
Lietuvių kalba išleista Vergílio Ferreiros (1916–96), F. G. Namoros, F. A. N. Pessoa, J. Saramago, Gonçalo M. Tavareso (g. 1970) ir kitų autorių kūrinių, pasakų (rinktinė Teisybės paukštė 1974).
Portugalijos kultūra
2271
Portugalijos konstitucinė santvarka
Portugalijos partijos ir profesinės sąjungos
Portugalijos ginkluotosios pajėgos