„Požeminis geležinkelis“

„Požeminis geležinkelis“ („Underground Railroad“), „Slaptasis geležinkelis“, slapta sąlyginių kelių sistema, kuria 19 a. (iki 1861–65 Jungtinių Amerikos Valstijų pilietinio karo) naudojosi iš Jungtinių Amerikos Valstijų pietinių valstijų bėgantys afroamerikiečiai vergai. Pavadinta Požeminiu geležinkeliu dėl konspiracijos sumetimais vartotų geležinkelio terminų: turėjo stotis (anglų kalba stations) – namus, kur bėgliai galėdavo apsistoti (jų šeimininkus vadino stoties viršininkais – stationmasters), palydovus (conductors) – bėglių grupių vadovus; bėgantys vergai buvo vadinami keleiviais (passengers) arba kroviniu (cargo), jiems padedantys asmenys – agentais (agents), Požeminį geležinkelį finansiškai remiantys asmenys – akcininkais (stockholders). Maršrutai (vadinti linijomis – lines) ėjo per 14 valstijų teritoriją nuo Tenesio, Kentukio, Virdžinijos, Džordžijos, Merilando į šiaurines valstijas ir Kanadą, t. p. Meksiką. Požeminį geležinkelį suorganizavo laisvieji afroamerikiečiai, abolicionistai, filantropai, religijos veikėjai (daugiausia kvakeriai, baptistai). Požeminio geležinkelio sistema veikė nepaisant 1793 ir 1850 Pabėgusiųjų vergų įstatymų (Fugitive Slaves Acts, pagal juos, visi pabėgę vergai turėjo būti grąžinami šeimininkams). Pasinaudoję Požeminiu geležinkeliu 1830–61 iš pietinių valstijų pabėgo ir išsilaisvino 30 000–100 000 vergų. Žymiausi Požeminio geležinkelio organizatoriai: T. Garrettas, W. Stillis, H. Tubman.

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką