Prancūzjos revoliùcija, 1789–99 Prancūzijos visuomenės gyvenimo socialinis politinis perversmas.
Priežastys
Prancūzijos revoliucijos priežastys įvairios, tarp jų – praturtėjusio nekilmingųjų sluoksnio (pirklių, pramonininkų, advokatų, žurnalistų, gydytojų) siekis turėti politines teises ir valdžią, kaime vyraujanti atgyvenusi socialinė tvarka (bajorija faktiškai nebeturėjo socialinių įsipareigojimų, pvz., nebesirūpino šalies gynyba, bet liko kartu su dvasininkais mokesčių nemokančiu sluoksniu). Šalies finansų padėtį buvo apsunkinęs Prancūzijos dalyvavimas Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės kare. Šviečiamojo amžiaus mąstytojų, propaguojančių reformas, veikalai Prancūzijoje buvo labiau žinomi nei kur kitur, dėl to daugelis suprato esminių pakeitimų svarbą. Šalies senoji (paprotinė) konstitucija neveikė: Generalinių luomų karalius nekvietė nuo 1614, Paryžiaus parlamentas galėjo reikalauti gerbti senuosius įstatymus, bet labiau rūpinosi privilegijomis. Maištingas nuotaikas ypač sustiprino 1788 nederlius, sekęs po kelių ūkio krizių.
Dėl Prancūzijos dalyvavimo ilguose Liudviko XIV ir Liudviko XV karuose ūkio sunkumai buvo periodiniai. Iždo, socialinių ir valdymo reformų ypač garsiai pradėta reikalauti valdant Liudvikui XVI (1774–92). 1774 šalies generaliniu kontrolieriumi buvo paskirtas liberalių pažiūrų ekonomistas A. R. J. Turgot. Jis pradėjo griežtai kontroliuoti valdymo išlaidas. Dalis bajorijos ir dvasininkų, remiami karalienės Marijos Antuanetės, smarkiai pasipriešino, ir A. R. J. Turgot buvo nušalintas. Jį pakeitęs finansininkas J. Neckeras t. p. neįveikė protestuojančios diduomenės ir buvo atleistas. 1783 finansų generaliniu kontrolieriumi paskirtas Ch.‑A. de Calonne’as pasiūlė sušaukti notablių (prelatų, didikų) susirinkimą, bet šis, susirinkęs 1787, atsisakė biudžeto deficito problemas spręsti apmokestinant privilegijuotuosius sluoksnius ir apskritai imtis reformų atsakomybės. Notabliai pasiūlė sušaukti Generalinius luomus, kuriuose būtų atstovaujami dvasininkai, bajorija ir neprivilegijuotieji (vadinamasis trečiasis luomas). Nepasitenkinimas šalyje didėjo. Liudvikas XVI 1788 grąžino į pareigas J. Neckerą, kuris pažadėjo sušaukti Generalinius luomus ir faktiškai garantavo spaudos laisvę. Nevaržomai agituojant 1789 pavasarį buvo išrinkta 600 deputatų nuo trečiojo luomo, po 300 nuo bajorų ir dvasininkų.
Revoliucijos pradžia
1789 05 05 Versalyje susirinko Generaliniai luomai. Jie iš karto pasidalijo į dvi nesutariančias stovyklas: trečiojo luomo atstovai siūlė balsus skaičiuoti ne nuo luomo kaip anksčiau, bet nuo asmens (taip jie būtų užsitikrinę vyravimą), privilegijuotieji luomai siūlymą atmetė. Ginčai truko šešias savaites ir baigėsi tuo, kad E. J. Sieyèso ir H. G. R. de Mirabeau vadovaujami trečiojo luomo deputatai 1789 06 17 pasiskelbė Nacionaliniu susirinkimu ir pagrasino, prireikus priiminėti įstatymus nedalyvaujant kitiems luomams. Tai buvo atviras nepaklusimas karaliui ir šis bandė paspausti deputatus įsakydamas neįleisti jų į posėdžių salę. Maištaujantys deputatai susirinko karaliaus rūmų vidinėje kamuolio žaidimo aikštelėje ir prisiekė, kad Nacionalinis susirinkimas neišsiskirstys, kol nebus priimta Prancūzijos konstitucija. Prie jų prisidėjo privilegijuotiesiems luomams atstovaujantys žemieji dvasininkai ir keletas liberaliai nusiteikusių didikų. Liudvikas XVI nusileido, 1789 06 27 pakvietė kitus bajorus ir dvasininkus prisijungti prie Nacionalinio susirinkimo, kuris buvo pavadintas Nacionaliniu konstituciniu (steigiamuoju) susirinkimu. Tuo pat metu prie Paryžiaus ir Versalio Liudvikas XVI ėmė telkti sau ištikimus samdytų užsieniečių pulkus ir atleido populiarųjį J. Neckerą.
Šie veiksmai išprovokavo paryžiečių sukilimą: 1789 07 12 prasidėjo maištai, 07 14 minia užėmė Burbonų despotizmo simbolį – Bastilijos kalėjimą (Bastilija). Dar iki šių įvykių daugelyje Prancūzijos miestų kilo maištai, sukilo valstiečiai. Diduomenė ir dalis turtingų buržua buvo įbauginti, šalį paliko pirmieji emigrantai. Paryžiaus buržua suskubo įkurti vietos savivaldą (Paryžiaus komuna) ir organizuoti Nacionalinę gvardiją įsiaudrinusiai miniai suvaldyti. Paryžiaus pavyzdžiu pasekė daugelis Prancūzijos miestų. Paryžiuje Nacionalinės gvardijos vadu tapo Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės karo didvyris markizas M. J. de La Fayette’as.
Bastilijos šturmas (akvarelė, 1789, dailininkas Jeanas‑Pierreʼas Houëlis, Prancūzijos nacionalinė biblioteka Paryžiuje)
Neramumai paskatino Nacionalinį konstitucinį susirinkimą veikti. 1789 08 04 jis paskelbė naikinąs feodalines privilegijas, dešimtinę Bažnyčiai, vėlesniuose posėdžiuose uždraudė pardavinėti valstybines pareigas, panaikino daugelį mokesčių lengvatų. 1789 08 26 buvo paskelbta Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, kuri tapo 1791 konstitucijos preambule. Dokumentas iš esmės buvo respublikoniškas, bet šiuo Prancūzijos revoliucijos laikotarpiu dar nebuvo kalbų, kad reikia atsisakyti monarchijos. Paskatinti gandų apie rojalistų sąmokslą 1789 10 05 paryžiečiai (daugiausia moterys) nužygiavo į Versalį ir apsupo karaliaus rūmus. Liudviką XVI ir jo šeimą išgelbėjo M. J. de La Fayette’as, reikalaujant miniai nacionaliniai gvardiečiai palydėjo juos į Paryžių (Tuileries rūmus). Čia Liudvikas XVI faktiškai tapo Paryžiaus komunos įkaitu, bet jį dar palaikė liaudis, kuri manė, kad turi apsaugoti jį nuo blogos karaliaus dvaro ir karalienės įtakos. Ši istorija parodė, kad įvykiams vis didesnę įtaką daro ne nominaliai valdančios institucijos, o minia.
Nacionalinio konstitucinio susirinkimo parengtas pagrindinis šalies įstatymas (patvirtintas 1791 09 03) įteisino visiškai naujus politinius ir socialinius santykius. Visi gyventojai tapo lygiais piliečiais (tik metropolijoje, nes kolonijose išliko vergovė), didesnė pusė šalies vyrų gavo balso teisę. Pasikeitė daug didelių turtų savininkų: valstybės skoloms padengti buvo nacionalizuotos Katalikų Bažnyčios žemės, jas pirmiausia supirko buržuazija, be to valstiečiai žemės savininkai ir nuomininkai, net kai kurie žemės ūkio darbininkai. Bažnyčios įtaka labai susilpnėjo ir dėl to, kad dauguma vienuolių ordinų buvo paleisti, kunigai ir vyskupai turėjo būti renkami, dvasininkai turėjo prisiekti valstybei. Vadinamąją dvasininkų pilietinę konstituciją didelė dalis dvasininkų ir popiežius atmetė, Prancūzijos Katalikų Bažnyčia (šiuo klausimu ir dauguma Prancūzijos gyventojų) suskilo. Vykdomoji valdžia su apribojimais atiteko karaliui. Buvo panaikintas senasis šalies administracinis suskirstymas, Prancūzija suskirstyta į departamentus, kantonus ir komunas, kurias administravo renkamos institucijos. Teismų sistema buvo suderinta su naujuoju administraciniu suskirstymu, teisėjai t. p. turėjo būti renkami.
Naujoji valstybės struktūra (konstitucinė monarchija) nesustiprino valdžios institucijų autoriteto. Patarėjų aristokratų paveiktas ir dėl asmeninio požiūrio Liudvikas XVI nenorėjo pripažinti naujosios tvarkos, be to, ir naujoji tvarka negarantavo stabilumo. 1791 04 02 mirė vienas įtakingiausių pirmųjų Prancūzijos revoliucijos metų veikėjų, konstitucinės monarchijos šalininkas H. G. R. de Mirabeau. Daugiausia dėl gerai organizuotų jakobinų ir kordeljerų klubų įtakos į revoliucinį judėjimą įsitraukė radikaliai nusiteikę neturtingųjų sluoksniai. Įvykiai klostėsi Liudvikui XVI nepalankia linkme. Jis su šeima persirengę mėgino bėgti iš Tuileries rūmų į Prancūzijos šiaurrytinėje dalyje esantį Montmédy, kur buvo įsitvirtinę rojalistų karo daliniai, bet prie Varennes’o (Meuse’o departamentas) buvo atpažintas ir palydėtas atgal į Paryžių. Visuomenė nustojo tikėti jo lojalumu permainoms. Nacionalinis konstitucinis susirinkimas suspendavo Liudviko XVI galias, jis faktiškai tapo kaliniu (buvo prižiūrimas sargybos). Sparčiai daugėjo respublikos šalininkų, pirmiausia jais tapo jakobinų ir kordeljerų klubų, Žmogaus ir piliečio teisių draugijos nariai. Paryžiaus respublikonai, 1791 07 17 susirinkę Marso lauke, reikalavo nuversti karalių. Šūviais į minią juos išvaikė M. J. de La Fayette’o vadovaujami nacionaliniai gvardiečiai.
Įstatymų leidžiamasis susirinkimas
Nacionalinis konstitucinis susirinkimas 1791 09 baigė darbą, jo deputatai nusprendė neturį teisės būti renkami į naująjį Susirinkimą – iš valdžios pasitraukė daug politinę patirtį įgijusių asmenybių. Naujasis – Įstatymų leidžiamasis susirinkimas − pradėjo darbą 1791 10 01. Jį sudarė 745 deputatai: kairėje apie 136 respublikos šalininkus jakobinus, tarp kurių buvo ir vėliau pavadinti žirondistais (dar montanjarai), apie 300 konstitucinės monarchijos rėmėjų (feljanų klubas) dešinėje, visi kiti buvo nepriklausomi (Pelkė), bet dažniau balsuodavo kaip ir kairieji. Kairiuosius rėmė politiniai klubai visoje šalyje ir revoliucingai nusiteikę paryžiečiai. Kraštutinių kairiųjų kordeljerų tikrieji vadai J.‑P. Maratas, G. J. Dantonas nebuvo deputatai.
Liudviko XVI paskirti ministrai buvo neįtakingi. Kairieji deputatai svarbiausiais politiniais priešais laikė Liudviką XVI ir jo šeimą, pilietinei konstitucijai neprisiekusius dvasininkus ir emigrantus. Iš šalies pabėgę prancūzų kontrrevoliucionieriai (bajorai, dvasininkai) formavo ginkluotus būrius daugiausia palei Prancūzijos šiaurrytinę sieną ir ieškojo Europos šalių monarchų paramos. Monarchai jų aktyviau nerėmė, bet vėliau, ypač Nacionaliniam konstituciniam susirinkimui paskelbus tautų apsisprendimą tarptautinės teisės principu, požiūrį pakeitė. 1791 08 27 paskelbtoje Pillnitzo deklaracijoje Šventosios Romos imperatorius Leopoldas II ir Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas II pagrasino Prancūzijai karu, jei bus pažeistos Liudviko XVI teisės. Prancūzijos viduje besivaržančių politinių grupių nuomonė karo klausimu buvo panaši. Daugelis radikalų (pirmiausia vyriausybę sudarę žirondistai) siekė skleisti revoliucinius principus už šalies ribų.
Liudvikas XVI vylėsi, kad sėkmingas karas sustiprins jo autoritetą, o nesėkmės atveju (to laukė ir daugelis monarchistų) užsienio šalių kariuomenės išvaduos jį iš faktiškos nelaisvės. 1792 04 20 Prancūzija paskelbė karą Austrijai. Prasidėjo Prancūzijos revoliuciniai karai. Per pirmąjį karų etapą (1792 04–09) Prancūzijai nesisekė. Senoji kariuomenė buvo dezorganizuota, kareiviai nepasitikėjo karininkais, masiškai dezertyruodavo. 1792 07 į karą Austrijos pusėje stojo Prūsija. Abiejų šalių jungtinė kariuomenė artėjo Paryžiaus link, jos gretose buvo ir prancūzų emigrantų monarchistų. Radikalų lyderių G. J. Dantono, C. Desmoulins’o, J.‑P. Marato paakinti Paryžiaus revoliucionieriai 1792 08 10 užėmė Tuileries rūmus, karalius su šeima buvo uždaryti Liuksemburgo rūmuose.
Dėl užsienio kariuomenių intervencijos kilo patriotizmo banga. 1792 09 02–07 įvairiose šalies vietose buvo suimta ir nubausta mirtimi apie 10 000 rojalistų. Nacionalinis susirinkimas buvo įbaugintas, neturėjo realios valdžios ir netrukdė. Į Paryžių iš visos šalies rinkosi savanoriai (pakeliui Marselio savanoriai dainavo patriotinę Marselietę, vėliau tapusią Prancūzijos nacionaliniu himnu). 1792 09 20 prie Valmy Prancūzijos kariuomenė sustabdė Paryžiaus link judančią Prūsijos kariuomenę. Tą pačią dieną Paryžiuje susirinko naujai išrinktas Nacionalinis konventas.
Nacionalinis konventas
Naujajame atstovų susirinkime vyravo G. J. Dantonas su bendražygiais. 1792 09 21 Konventas panaikino monarchiją ir paskelbė Prancūziją respublika. Prasidėjo antrasis revoliucinių karų etapas (1792 09–1793 04), per kurį naujai surinkta Prancūzijos kariuomenė užėmė Belgiją, Frankfurtą prie Maino, Mainzą, Nicą, Savoją. Didele dalimi karas turėjo ideologinį pobūdį: užimtose teritorijose buvo naikinama senoji tvarka, sudaromos vietos gyventojų renkamos institucijos.
Paryžiuje Tuileries rūmuose buvo aptikta korespondencija, įrodanti, kad Liudvikas XVI žinojo apie savo aplinkos ir kontrrevoliucionierių ryšius. Montanjarams reikalaujant Konventas 1793 01 16 paskelbė karaliui mirties bausmę už išdavystę (387 balsai prieš 334; priešinosi daugiausia žirondistai). 1793 01 21 Liudvikas XVI buvo giljotinuotas. Šis įvykis nuteikė prieš Prancūziją ir suvienijo daugelį Europos šalių. Austrija, Prūsija ir Didžioji Britanija sudarė koaliciją (vėliau pavadintą pirmąja antiprancūziška koalicija), prie jos prisidėjo dauguma Europos šalių monarchų. Per trečiąjį revoliucinių karų etapą Prancūzija pasitraukė iš Belgijos, Pareinės. Ispanijos kariuomenė perėjo Pirėnus, Pjemonto‑Sardinijos kariuomenė – Alpes. Dėl nesėkmių Prancūzijoje stiprėjo radikalai. Šalis tapo kalėjimu visiems, kurie nepritarė revoliucijai. Konventui nusprendus ir pradėjus rinkti 300 000 vyrų kariuomenę nepatenkinti Vendée valstiečiai 1793 03 sukilo. Pilietinis karas išsiplėtė ir į kitus regionus.
1793 04 06 Konventas įsteigė šalies vykdomosios valdžios priežiūros instituciją – Visuomenės gelbėjimo komitetą, pertvarkė Visuotinio saugumo komitetą ir Revoliucinį tribunolą. Grėsminga padėtis sustiprino montanjarų ir žirondistų tarpusavio prieštaravimus. 29 deputatai žirondistai ir žirondistų ministrai 1793 06 02 buvo išvyti. Valdžia liko montanjarų, kuriuos rėmė Paryžiaus sankiulotai, rankose. 1793 07 10 Visuomenės gelbėjimo komitetui pradėjo vadovauti jakobinai. Jų įtaka sustiprėjo kilus pasipiktinimui, kai žirondistų šalininkė Ch. Corday nužudė J.‑P. Maratą. 1793 07 27 Visuomenės gelbėjimo komiteto nariu, netrukus − ir faktiniu vadu tapo jakobinų lyderis M. Robespierre’as. Jis su bendražygiais L. A. de Saint‑Justu, L. N. M. Carnot, G. Couthonu ir kitais žymiais jakobinais pamėgino įgyvendinti savąjį teisingos socialinės tvarkos modelį: buvo įvesta kainų kontrolė, papildomai apmokestinti turtingieji, konfiskuotas emigrantų turtas, sustiprėjo Katalikų Bažnyčios persekiojimas. Visuomenės didelė dalis tam atkakliai priešinosi.
Teroro laikotarpis (1793 09 05–1794 07 27)
Norėdami nepritariančiuosius palaužti jakobinai pradėjo teroro politiką. Suimta per visą laikotarpį apie 300 000 žm., 17 000 iš jų nuteisti mirti, dar daugiau mirė kalėjimuose arba buvo nužudyti be teismo (priskaičiuojama apie 40 000 aukų, apie 8 % bajorų, apie 6 % dvasininkų, apie 14 % buržua ir apie 70 % karo tarnybos vengimu, dezertyravimu ar kitais nusikaltimais apkaltintų darbininkų ir valstiečių). 1793 10 16 giljotinuota Marija Antuanetė. Tuo pačiu laikotarpiu vyriausybė surinko apie 1 mln. vyrų kariuomenę. 1794 pavasarį prasidėjo ketvirtasis revoliucinių karų etapas, per kurį Austrijos kariuomenė buvo sumušta prie Fleuruso (1794 06 26), Prancūzija užėmė Belgiją. Šalies viduje buvo numalšinti rojalistų ir žirondistų bei Vendée valstiečių sukilimai. Teroras supriešino jo organizatorius. 1794 03 su bendražygiais giljotinuotas kraštutinių radikalų lyderis J. R. Hébert’as, 1794 04 nuosaikusis G. J. Dantonas. Revoliucinės kariuomenės pergalės susilpnino saugumo poreikį šalies viduje, revoliucionierių gretose didėjo nepasitenkinimas griežta politika.
Termidoro perversmas ir Direktorija
Dalis Visuomenės gelbėjimo komiteto narių 1794 07 27 pareiškė esą prieš terorą, M. Robespierre’as ir jo šalininkai buvo suimti, paskelbti už įstatymo ribų ir kitą dieną be teismo nukirsdinti (Termidoro perversmas). Vadinamieji termidorininkai vyravo Konvente iki 1794 pabaigos. Prancūzijoje buvo uždaryti jakobinų klubai, panaikinti revoliuciniai tribunolai, atšaukta kainų kontrolė. Į Konventą grįžo žirondistai. Dėl sėkmingų Prancūzijos kariuomenės veiksmų pirmoji antiprancūziška koalicija iširo, kai kurie jos nariai pasitraukė iš karo (liko tik Didžioji Britanija, Pjemontas‑Sardinija ir Austrija).
Konventas 1795 08 22 priėmė naują šalies konstituciją. Pagal ją vykdomoji valdžia perduota Direktorijai (ją sudarė 5 asmenys), įstatymų leidžiamoji – dvejų rūmų atstovų susirinkimui: Seniūnų Tarybai (250 atstovų) ir Penkių šimtų tarybai. 2/3 aukščiausiosios įstatymų leidžiamosios valdžios atstovų turėjo būti atrinkti iš Konvento, nes respublikonai jautė, kad monarchijos šalininkų visuomenėje liko daug. Nepatenkinti naująja tvarka Paryžiaus rojalistai 1795 10 05 sukilo, bet jų maištą nuslopino jauno generolo Napoleono Bonaparto vadovaujami daliniai. Naujoji politinė valdžia neužtikrino šalies stabilumo, tęsėsi revoliucionierių ir kontrrevoliucionierių kova, atsispindėjusi ir valstybės institucijų nesutarimuose. Išlaisvintą masių energiją pavyko nukreipti militaristine kryptimi – prasidėjo vadinamieji Napoleono karai. Valdžios krizė baigėsi vadinamuoju Briumero aštuonioliktosios perversmu (1799 11 09), per kurį Direktorija buvo panaikinta.
Pagal 1799 12 24 priimtą naują konstituciją vykdomoji valdžia perduota 3 konsulams, tarp kurių vyravo labai populiariu tapęs Napoleonas Bonapartas. Jis paskelbė Prancūzijos revoliuciją baigta, gavo diktatoriaus įgaliojimus ir nukreipė masių revoliucinį entuziazmą savo tikslams įgyvendinti.
Revoliucijos padariniai
Prancūzijos revoliucija labai pakeitė Prancūzijos politinius ir socialinius santykius: buvo panaikinta absoliutinė monarchija, feodalų privilegijos ir feodaliniai agrariniai santykiai, senieji titulai. Perskirstyta daug turto: išardyti senieji stambūs dvarai, šalis tapo pirmaujančia Europoje pagal smulkių savarankiškų žemės savininkų skaičių. Panaikinta vyriausiojo sūnaus pirmumo teisė paveldėti žemę. Prancūzijos revoliucijos laikotarpiu pradėtos didelės ir ilgalaikės įtakos turėjusios reformos, kurias užbaigė Napoleono Bonaparto valdžia: įsteigtas Prancūzijos bankas, sukurta centralizuota visiems piliečiams atvira švietimo sistema, organizuotas Prancūzijos institutas, Prancūzijos įvairių provincijų įstatymų įvairovė pakeista vieningu įstatymų sąvadu – Napoleono kodeksu, kuriame atsispindėjo Žmogaus ir piliečių teisių deklacijoje suformuotos nuostatos, asmens neliečiamybės, lygybės prieš įstatymą, teisės į teisingą teismą ir kiti svarbūs asmens apsaugos principai.
Po Prancūzijos revoliucijos įsitvirtino religinės laisvės principas, pilietinė protestantų ir žydų lygybė. Prancūzijos revoliucijos pradžioje suformuluotas šūkis Laisvė, lygybė, brolybė tapo daugelio 19 a. Europos liberalių judėjimų pamatiniu reikalavimu. Prancūzijos revoliucijos vertinimas priklausė ir priklauso nuo vertintojo politinių pažiūrų: konservatyvesni istorikai dėl Prancūzijos revoliucijos laikotarpio ekscesų (pvz., karaliaus šeimos narių, sukilusių Vendée valstiečių žudymo, Katalikų Bažnyčios persekiojimo) ir kitų priežasčių pavadino ją antiprancūziška revoliucija.
-Didžioji Prancūzijos revoliucija
A. Kasperavičius Didysis Bastilijos šturmas Vilnius 1989; A. Thiers Histoire de la révolution française 10 vol. Paris 1823–27; F. A. Mignet Histoire de la révolution française depuis 1789 jusqu’en 1814 Paris 1824; Historical Dictionary of the French Revolution 1789–1799 2 vol. Westport 1985; F. Furet, D. Richet La Révolution Française Paris 1986; V. Revunenkov Očerki po istorii Velikoj francuzskoj revoljucii Leningrad 1989; W. Doyle The Oxford history of the French Revolution 31990 Oxford; L. Frey, M. Frey The French Revolution Westport 2004.