privatizãcija, privatizãvimas, valstybinės, savivaldybių ar visuomeninės nuosavybės (įmonių, jų padalinių ir turto, akcijų, gyvenamųjų namų ir butų, žemės, gamtinių išteklių ir kitos) perdavimas privačių subjektų nuosavybėn, t. p. šio turto valdymo perleidimas privatiems fiziniams ar juridiniams asmenims. Plačiąja prasme privatizacija apima ir teisės teikti paslaugas, kurias iki tol teikė viešasis sektorius (pvz., komunalines, teisines, sveikatos apsaugos), perleidimą privatiems subjektams.
Rūšys
Privatizacija gali būti atlygintinė (už pinigus ar kitas vertybes, kurios perduodamos valstybei, savivaldybei ar visuomeninei organizacijai mainais už privatizuojamą objektą) ar neatlygintinė (anksčiau nacionalizuoto ar konfiskuoto privataus turto denacionalizacija grąžinant jį buvusiems savininkams ar jų paveldėtojams restitucijos tvarka arba leidžiant jį įsigyti visiems gyventojams už nemokamai platinamus investicinius čekius), visiška (visas privatizuotas objektas pereina privatiems savininkams), dalinė (dalis objekto akcijų ar turto, kartais ir jo valdymo teisė, ir toliau priklauso viešajam sektoriui) arba paslėptoji (ilgalaikė ar išperkamoji nuoma, kai turtu naudojasi privatūs asmenys, bet nuosavybės teisė į jį priklauso valstybei, savivaldybei ar visuomeninei organizacijai).
Privatizavimo būdai
Privatizacija gali būti vykdoma aukciono, viešojo konkurso būdu, viešai parduodant valstybei ar savivaldybei priklausančias įmonių akcijas (šiuo atveju pirmenybę jas įsigyti dažnai turi tos įmonės darbuotojai ir vadovai) ar išleidžiant naujų akcijų, kurias įsigyja privatūs investuotojai, vedant derybas su vienu ar keliais pasirinktais strateginiais investuotojais (nustatant jiems papildomus įsipareigojimus, pvz., nekeisti įmonės ekonominės veiklos profilio, investuoti į ją tam tikrą pinigų sumą, išsaugoti darbo vietas), atkuriant buvusių savininkų ar jų paveldėtojų nuosavybės teisę į objektą, sudarant turto nuomos ir (ar) valdymo sandorius.
Poveikis šalies ūkiui
Ekonomikos moksle ir visuomenėje nėra vienos nuomonės apie tai, kokį poveikį privatizacija turi šalies ūkiui.
Privatizacijos šalininkai teigia, kad privačios įmonės veikia efektyviau ir valdomos geriau nei valstybės ir savivaldybių įmonės, gamina daugiau ir geresnės kokybės prekių ir paslaugų, jose didesnis darbo našumas, mažesnės gamybos sąnaudos, greičiau diegiamos modernios technologijos ir nauji vadybos metodai. Be to, visos šalies mastu privatizacija didina konkurenciją ir ekonominę laisvę, mažina politinės valdžios ir biurokratijos įtaką ekonomikai bei su ja susijusią korupciją, skatina užsienio investicijas, leidžia atsisakyti dotacijų nuostolingai dirbančioms valstybinėms įmonėms ir gauti pajamų į biudžetą iš jų pardavimo, sudaro sąlygas platiems socialiniams sluoksniams tapti šių įmonių akcijų savininkais.
Privatizacijos priešininkų nuomone, privatizuotos įmonės nėra kontroliuojamos visuomenės ir siekia gauti kuo didesnį pelną, o ne tenkinti viešuosius interesus, jose dažnai sumažėja darbuotojų skaičius ir darbo užmokestis, pablogėja darbo sąlygos (išsivysčiusiose Vakarų šalyse privatizacijos procesui stipriausiai priešinasi profsąjungos), didėja prekių ir paslaugų kainos (ypač jei bendrovė turi monopolinę galią rinkoje), jos nėra teikiamos gyventojams, kurie negali už jas sumokėti (kartais ir tam tikriems šalies regionams, kur jų teikimas yra nuostolingas), gali būti prarasta masto ekonomija suskaidant dideles valstybines įmones į daugelį mažesnių, didėja įmonių bankroto rizika (tai gali turėti neigiamą poveikį visam šalies ūkiui, pvz., kai bankrutuoja bankai, didelės pramonės įmonės) ir šalies priklausomybė nuo užsienio kapitalo.
Pats privatizacijos procesas gali būti korumpuotas neatskleidžiant visuomenei esminės informacijos apie privatizuojamą objektą ir jo ekonominę būklę, sudarant sąlygas nepagrįstai praturtėti privatizaciją vykdantiems valstybės tarnautojams, politikams, įmonių vadovams ir su jais susijusiems asmenims.
Visais atvejais valstybė turi išsaugoti nuosavybės teisę į vadinamuosius strateginius ūkio objektus, svarbius šalies kariniam, ekonominiam, energetiniam saugumui, ir įmones, teikiančias socialines paslaugas, kurios turi būti prieinamos visiems gyventojams. Privatizuojant kai kuriuos kitus objektus (pvz., žemę, gamtinius išteklius) teisė juos pirkti gali būti apribota užsienio fiziniams ir juridiniams asmenims. Kai privatizuotas objektas yra valdomas netinkamai, investuotojai nevykdo jiems iškeltų sąlygų, valstybė gali turėti teisę jį renacionalizuoti (praktiškai tai vyksta retai, nes tokie veiksmai sumažina šalies patrauklumą investuotojams, kuriems susidaro įspūdis, kad valstybė gali rasti pretekstą nacionalizuoti bet kokį privatų verslą).
Istorija
Privatizacijos sąvoka pradėta vartoti 20 a. viduryje. Pirmąsias didesnes privatizacijas 1953 įvykdė Didžiosios Britanijos (plieno pramonės), 1961 – Vokietijos Federacinės Respublikos (vienos didžiausių pasaulyje automobilių gamybos bendrovių Volkswagen AG), 8 dešimtmetyje – Čilės vyriausybė (po generolo A. Pinocheto Ugartės valstybės perversmo denacionalizuotos beveik visos anksčiau suvalstybintos įmonės).
Didžiausią poveikį privatizacijos populiarinimui visame pasaulyje padarė M. Thatcher vyriausybės Didžiojoje Britanijoje (tečerizmas) 9 dešimtmetyje įgyvendinta plati privatizacijos programa, kurios metu privatizuota apie 60 % viso viešojo ekonomikos sektoriaus: naftos (British Petroleum), dujų, akmens anglių gavybos, energetikos, telefoninio ryšio, geležinkelių ir oro (British Airways) transporto, plieno (British Steel Corporation), automobilių pramonės, laivų statybos ir kitų šakų valstybinės įmonės, valstybiniai ir municipaliniai būstai, kuriuos įsigijo juose gyvenantys asmenys 20–80 % pigiau už rinkos kainą. Privatizacija labai pagerino įmonių paslaugų kokybę ir finansinę būklę (iš gaunančių dotacijas jos tapo pelningos), suteikė šių įmonių darbuotojams jų akcijų (ne mažiau kaip 10 % akcinio kapitalo, dėl to bendrovių akcijų turinčių gyventojų skaičius šalyje per 10 metų padidėjo daugiau kaip tris kartus), davė daug pajamų valstybės biudžetui (tai leido sumažinti gyventojų pajamų mokestį).
Iki 9 dešimtmečio pabaigos pagal Didžiosios Britanijos pavyzdį privatizaciją t. p. pradėjo įgyvendinti Prancūzija (bankai, telekomunikacijų, stiklo gamybos ir kitos bendrovės), Japonija (telekomunikacijų monopolija Nippon Telegraph and Telephone Corporation, geležinkelių, oro transporto, tabako pramonės įmonės), Vokietija, Australija, Argentina ir kitos šalys. Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur valstybinių įmonių buvo gerokai mažiau, privatizacija vyko kaip komunalinių (pvz., šiukšlių surinkimo, kanalizacijos, vandens tiekimo), kalėjimų ir kitų viešųjų paslaugų perdavimas vykdyti privatiems subjektams (šių paslaugų finansavimą ir kontrolę dažnai ir toliau vykdė valstybė ar savivaldybės).
20 a. 10 dešimtmetyje–21 a. pradžioje dar didesnio masto privatizaciją įvykdė buvusios socialistinės Vidurio ir Rytų Europos bei Azijos valstybės. Išsivysčiusiose Vakarų šalyse privatizacija apėmė iki 10 % viso ūkio, vyko pamažu ir iš esmės nepakeitė visuomenės socialinės struktūros, tuo tarpu posocialistinėse šalyse, kuriose komunistų partijų valdymo metais buvo suvalstybintas beveik visas ūkis, privatizuota 60–80 % ūkio perduodant privatiems savininkams daugumą svarbiausių ūkio šakų, privatizacijos procesas vyko sparčiau (tai kaip ekonomikos liberalizacijos apraišką skatino ir Tarptautinio valiutos fondo, Pasaulio banko atstovai, Vakarų valstybių vadovai) ir buvo susijęs su radikaliais ekonominiais ir socialiniais pertvarkymais. Šiose šalyse nebuvo privačią nuosavybę reglamentuojančios teisinės bazės, vertybinių popierių rinkos, investicijoms tinkamo didelio privataus kapitalo (išskyrus sukauptą nelegaliais būdais), dėl to pirminė privatizacija vyko už investicinius čekius.
Vienos šalys pasirinko vadinamąją šoko terapijos strategiją (kuo greičiau privatizuoti kuo daugiau valstybinių objektų ir taip sukurti rinkos ekonomiką nesiejant šio proceso su išankstiniu kapitalistinei valstybei būdingų teisinių ir finansinių institucinių struktūrų sukūrimu), kitos – laipsnišką keitimąsi (sukuriant rinkos reguliavimo institucijas ir lėtesniais tempais perleidžiant valstybinį turtą privatiems savininkams).
Kaip paaiškėjo vėliau, privatizacija geriau pavyko Čekijoje, Slovėnijoje, buvusioje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, Lenkijoje, Kinijoje, Vietname, kur ji buvo vykdoma laipsniškai, ilgesnį laikotarpį. Šalys, kurios įgyvendino privatizaciją šoko terapijos būdu, patyrė daug gilesnį ekonomikos nuosmukį, nesugebėjusių veikti rinkos sąlygomis privatizuotų įmonių bankrotų bangą, masinį nedarbą, didesnes socialines problemas. Blogiausiai privatizacijos rezultatai vertinami šalyse, kurioms būdingas aukštas korupcijos lygis, dėl to didžiausią dalį privatizuoto valstybinio turto užvaldė stambios oligarchinės verslo grupuotės, dažnai susijusios su nusikalstamu pasauliu (Rusijoje, Ukrainoje, Pietų Kaukazo, Vidurinės Azijos, daugelyje Lotynų Amerikos ir Afrikos valstybių).
Lietuvoje
Lietuvoje plataus masto valstybinio turto privatizacija prasidėjo 1991, kai atkūrus Lietuvos nepriklausomybę nuspręsta sukurti šalies ūkyje efektyviai veikiantį privatų sektorių vietoj neproduktyvių ir technologiškai pasenusių valstybinių įmonių, kartu atkurti buvusių savininkų nuosavybės teises į SSRS okupacijos metais nacionalizuotą turtą.
Buvo privatizuojamos 3 svarbiausios grupės objektų (skirtinga tvarka): valstybinės įmonės, valstybinis butų fondas, kolūkių ir tarybinių ūkių turtas. Pagal pasirinktą privatizacijos strategiją privatus sektorius turėjo tapti vyraujančiu pramonėje, žemės ūkyje, statyboje, prekyboje, viešojo maitinimo, finansų, turizmo, žiniasklaidos ir kitų komercinių paslaugų sferoje, tuo tarpu energetikos, pašto, keleivinio ir geležinkelių transporto, sveikatos apsaugos, švietimo ir kitų socialinių paslaugų sferoje turėjo ir toliau vyrauti viešasis sektorius.
Išskirtini 2 privatizacijos etapai: pirmasis – privatizacija už investicinius čekius (1991–95), antrasis – privatizacija už pinigus (nuo 1996).
Pirmajame etape (vadinamosios pirminės privatizacijos) visiems šalies piliečiams nemokamai išdalyti investiciniai čekiai, kurie tapo privatizacijos pagrindine priemone (nuvertėjus gyventojų santaupoms SSRS rubliais dauguma jų neturėjo lėšų privatizuoti valstybės ir savivaldybių turto už pinigus). 1992 leidus parduoti investicinius čekius kitiems asmenims ir investicinėms bendrovėms privatizacija paspartėjo. Oficialiai privatizacijos svarbiausias tikslas buvo padaryti visus piliečius buvusio valstybinio turto savininkais. Užsienio investuotojai galėjo pirkti privatizuojamus objektus tik už konvertuojamąją valiutą.
Valstybinių įmonių privatizacija buvo vykdoma skelbiant viešą įmonės akcijų pasirašymą ar konkursą geriausiam verslo planui parengti (didelės ir vidutinės įmonės), parduodant įmones ir jų turtą viešuose ar uždaruose (dalyvaujant tik tos srities išsilavinimą turintiems potencialiems pirkėjams, pvz., privatizuojant medicinos, farmacijos, žiniasklaidos įmones) aukcionuose (mažesni iki 30 000 litų vertės objektai), rengiant už konvertuojamąją valiutą parduodamų objektų viešuosius konkursus. Privatizuojamų įmonių darbuotojams lengvatinėmis sąlygomis leista įsigyti ne mažiau kaip 10 % įmonės akcijų, vėliau jų dalis padidinta iki 50 % (praktiškai jas dažnai supirkdavo įmonių vadovybė), 11–50 % akcijų turėjo likti valstybei. Valstybinius butus galėjo įsigyti visi juos nuomojantys gyventojai. Dalis privatizuojamo objekto kainos turėjo būti sumokėta grynaisiais pinigais: perkant butus – ne mažiau kaip 20 %, kitą turtą – ne mažiau kaip 1,25 %.
Privatizuojamų objektų sąrašus sudarė ministerijos ir savivaldybės, informaciją apie privatizuojamas įmones ir jų būklę (ji buvo spausdinama specialiuose viešai platinamuose privatizavimo biuleteniuose) rengė pačios įmonės, aukcionus ir akcijų pardavimą organizavo teritorinės privatizavimo tarnybos, o galutinį sprendimą dėl privatizacijos priimdavo Centrinė bei miestų ir rajonų privatizavimo komisijos.
1991–92 privatizuoti beveik visi gyvenamieji pastatai, 99 % kolūkių ir tarybinių ūkių turto (SSRS okupacijos metais nacionalizuota žemė, kitas išlikęs nekilnojamasis turtas grąžintas buvusiems savininkams ar jų įpėdiniams natūra, pinigais ar kitu lygiaverčiu turtu, o bendruoju kolūkių ir tarybinių ūkių darbu sukurtą turtą privatizavo jų darbuotojai), dauguma mažų prekybos, viešojo maitinimo, buitinio aptarnavimo įmonių. Privatizuotos ir didelės įmonės (daugiausia pramonės): 1991 – Grigiškės (dabartinė Grigeo), 1993 – Kuro aparatūra, 1994 – Azotas (dabartinė Achema), Ekranas, Vilniaus Sigma, Vilniaus vingis, 1995 – Klaipėdos jūrų krovinių kompanija, Marijampolės pieno konservai ir kitos.
Privatizacijos procesą ideologiniais ir politiniais motyvais dažnai siekta vykdyti kuo skubiau, nepagrįstai sumažinant privatizuojamų objektų kainas. Investiciniai čekiai labai nuvertėjo, didelė dalis valstybinio turto privatizuota už abejotinos kilmės pinigus, privatizacijos procese aktyviai dalyvavo buvusi sovietinė nomenklatūra ir nusikalstamos struktūros. Vienos privatizuotos įmonės iš tikrųjų pradėjo efektyviau naudoti jų turimą ekonominį potencialą, padidino gaminamų prekių ir teikiamų paslaugų įvairovę ir kokybę, kitos, priešingai, jau per kelis mėnesius ar metus po privatizacijos patyrė finansinių sunkumų, sumažino darbuotojų skaičių ar nemokėjo jiems darbo užmokesčio, galiausiai pakeitė ekonominės veiklos profilį, buvo suskaidytos į mažesnes bendroves ar bankrutavo. Tik atskirais atvejais (pvz., Mondelez Lietuva Production, Philip Morris Lietuva) privatizuojamas įmones pavyko sėkmingai parduoti užsienio investuotojams.
Iš viso 1991–95 privatizuota 5714 įmonių, iš jų 2928 (didelės ir vidutinės įmonės) – viešo akcijų pasirašymo būdu, 2726 (mažesni objektai) – parduota aukcionuose, 12 – pagal geriausio verslo plano konkursą, 48 – už laisvai konvertuojamą valiutą. Per pirmąjį etapą privatizuota 81 % viso numatyto privatizuoti valstybinio turto, ypač sparčiai privatizacija vyko žemės ūkyje, statyboje (98 % visų numatytų objektų) ir buitinių paslaugų sektoriuje (97 %).
Antrajame etape (nuo 1996) valstybės ir savivaldybių turtas parduodamas už pinigus rinkos verte, įsigyti jį gali lygiomis teisėmis ir Lietuvos, ir užsienio šalių fiziniai ir juridiniai asmenys. Investiciniai čekiai galėjo būti naudojami tik iki 1998 pabaigos žemei, gyvenamosioms patalpoms ir kai kuriems kitiems objektams (išskyrus įmones ir jų turtą) privatizuoti. Pasikeitė ir privatizacijos tikslai: svarbiausi prioritetai tapo pritraukti daugiau investicijų, padidinti įmonių veiklos efektyvumą, modernizuoti technologijas.
Privatizaciją reglamentuoja Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas (1997, nauja redakcija 2014 – Valstybei ir savivaldybėms priklausančių akcijų privatizavimo įstatymas), pagal kurį numatyti 6 galimi privatizacijos būdai: viešas akcijų pardavimas (bendrovių akcijos platinamos Lietuvos ar užsienio šalių vertybinių popierių rinkose), viešas aukcionas (dalyvaujančių potencialių pirkėjų skaičius neribojamas, o laimėtoju pripažįstamas didžiausią kainą pasiūlęs aukciono dalyvis), viešas konkursas (konkurso dalyviai, kurių skaičius neribojamas, raštu pateikia kainos ir investicijų pasiūlymus, o laimėtoju pripažįstamas dalyvis, kurio pasiūlymas yra geriausias), tiesioginės derybos (derybos su vienu ar keliais pasirinktais potencialiais pirkėjais, kurie raštu pateikia kainos ir investicijų pasiūlymus, o laimėtoju pripažįstamas dalyvis, kurio pasiūlymas yra geriausias), valstybės ar savivaldybės kontrolės perdavimas jų kontroliuojamoje įmonėje (naujų konvertuojamųjų obligacijų ar akcijų išleidimas, dėl kurių valstybės ar savivaldybės įmonės kapitalo dalis tampa mažesnė kaip du trečdaliai, pusė ar trečdalis akcijų, suteikiančių balso teisę, o privataus kapitalo dalis atitinkamai padidėja), nuoma su išsipirkimu (potencialus pirkėjas išsinuomoja materialųjį ilgalaikį turtą, o visiškai sumokėjęs už jį tampa jo savininku). Tam pačiam objektui gali būti derinama 2 ar daugiau skirtingų privatizacijos būdų. Privatizuojant įmones viešo konkurso ar tiesioginių derybų būdu pirkėjams gali būti nustatytos papildomos sąlygos: išsaugoti darbo vietas, investuoti į privatizuotą įmonę ar į kitas Lietuvos ūkio sritis.
Už privatizuotą objektą pirkėjas turi sumokėti iš karto arba dalimis: už nuomos su išsipirkimu būdu privatizuotą materialųjį ilgalaikį turtą – iki dešimties metų, privatizuotą kitais būdais – iki dvejų metų, už akcijas – iki penkerių metų laikotarpiu. Pirmasis įnašas visais atvejais turi būti sumokėtas iš karto ir sudaro ne mažiau kaip 51 % visos kainos, kai perkamos akcijos, ar 25 %, kai perkamas materialusis ilgalaikis turtas.
1995–97 privatizaciją vykdė Lietuvos valstybinė privatizavimo agentūra, 1997–2014 – Turto fondas, nuo 2014 – Turto bankas ir savivaldybių turto fondai ar kiti savivaldybių administracijų padaliniai, kurie nustato privatizacijos būdą ir sąlygas, atlieka privatizuojamo turto vertinimą, ieško investuotojų, sudaro privatizacijos sandorius ir kontroliuoja jų vykdymą, o privatizacijos proceso priežiūrą atlieka valstybės ir savivaldybių privatizavimo komisijos.
Privatizuota daugiau didelių įmonių: 1996 – Lifosa, 1998 – Lietuvos telekomas (2006–17 TEO LT, 2017 tapo Telia Lietuva dalimi, didžiausias privatizacijos sandoris Lietuvoje, už 60 % įmonės akcijų gauta 2,04 mlrd. litų), 1999 – Mažeikių nafta (vienas kontroversiškiausių privatizacijos atvejų, sukėlęs šalyje politinę krizę), Lietuvos draudimas, 2001 – Lietuvos taupomasis bankas, 2002 – Lietuvos žemės ūkio bankas (vėliau DNB bankas, 2017 tapo Luminor Bank dalimi), 2003–04 – alkoholinių gėrimų gamybos bendrovės (Alita, Anykščių vynas, Stumbras, Vilniaus degtinė), Lietuvos dujos, 2005 – Lietuvos avialinijos ir kita. Anksčiau privatizuotose įmonėse toliau mažėjo valstybinio kapitalo dalis.
Antrasis privatizacijos etapas vyko sklandžiau už pirmąjį, davė daugiau pajamų valstybei ir savivaldybėms, padidino užsienio investicijų Lietuvoje mastą. Dauguma privatizuotų įmonių nebuvo suskaidytos, sėkmingai tęsia veiklą, gerina savo finansinius rodiklius ir paslaugų kokybę. Įvyko dalinė viešųjų paslaugų privatizacija (ypač teisinių, komunalinių). Privatizacija tęsiasi ir 21 a. 2 dešimtmetyje, nors jos mastas labai sumažėjo, didžiausia dalis numatytų objektų jau privatizuota.
Privatizacijos rezultatų vertinimas Lietuvos visuomenėje
Lietuvos visuomenė privatizacijos rezultatus vertina labai prieštaringai. Privatizacija dažnai kritikuojama dėl to, kad buvo vykdoma skubotai (dauguma gyventojų nespėjo susiorientuoti kintančioje ekonominėje aplinkoje ir tinkamai panaudoti turimus investicinius čekius ir pinigus) ir neskaidriai (privatizacijos procesui, ypač jo pradžioje, valstybinių įmonių ir kolūkių vadovai, biurokratai, politikai, šešėlinės ekonomikos atstovai turėjo didesnę įtaką nei paprasti piliečiai). Didelė dalis buvusio valstybinio turto privatizuota gerokai pigiau už jo rinkos kainą, jo savininkais tapo ne visi šalies gyventojai, bet santykinai nedidelis greitai praturtėjusių asmenų skaičius, dėl to labai padidėjo socialinė nelygybė, tarp nepatenkintųjų privatizacijos rezultatais paplito niekinamas jos pavadinimas prichvatizacija (iš rusų kalbos prichvatit′ – prisigriebti).
Kaip neigiami privatizacijos padariniai pagrįstai įvardijama ir pramonės nuosmukis, masinis nedarbas, padidėjusi samdomųjų darbuotojų priklausomybė nuo darbdavių, didėjančios kainos (ypač komunalinių, medicinos, viešojo transporto paslaugų, kurių kainos tampa vis didesne ekonomine našta neturtingiausiems socialiniams sluoksniams).
Kita vertus, kuriant šalyje rinkos ūkį privatizacijos procesas buvo neišvengiamas, jis leido platiems gyventojų sluoksniams tapti gyvenamųjų namų ir butų, žemės savininkais, panaikinti prekių deficitą, sukurti šiuolaikišką vertybinių popierių rinką, sudaryti sąlygas užsienio investicijoms, pagerinti prekybos, buitinių, finansinių paslaugų kokybę.
A. Šimėnas Ekonomikos reforma Lietuvoje Vilnius 1996; International Privatization: Strategies and Practices Berlin 1994; The Political Economy of Privatization London 1995; S. Godoy, J. E. Stiglitz Growth, Initial Conditions, Law and Speed of Privatization in Transition Countries: 11 Years Later Cambridge 2006.
1054
-šoko terapija; -akcijų pasirašymas; -tiesioginės derybos