prostitùcija (lot. prostituo – viešai išstatau), seksualinių paslaugų teikimas už piniginį ar kitą atlygį.
Profesionalioji ir paslėptoji prostitucija
Asmenys, užsiimantys prostitucija, siekia ne lytinio pasitenkinimo, bet gauti pinigų iš tų, kuriems teikiamos tokios paslaugos. Būna profesionalioji ir paslėptoji prostitucija. Profesionalioji prostitucija yra ja užsiimančio asmens pagrindinis užsiėmimas ir pragyvenimo šaltinis. Tokia prostitucija gali būti praktikuojama individualiai arba organizuotai (viešuosiuose namuose). Labiau paplitusi paslėptoji prostitucija, ja verčiasi asmenys po sutenerio (asmens, kuris suteikia vienokią ar kitokią apsaugą ir parūpina klientų) priedanga, prisidengę formalia legalia darbo vieta ar pajamų šaltiniu, užsiimantys prostitucija laikinai (pvz., kol susiras normalų darbą ar sudarys santuoką), t. p. turintys nuolatinį pajamų šaltinį, bet norintys papildomų pajamų, prabangos reikmenims lėšų ieškantys susituokę asmenys ir kita.
prostitučių vitrinos (Antvepenas, Belgija)
Prostitucijos atsiradimo priežastys
Prostitucija tradiciškai laikoma daugiau moterų užsiėmimu, bet ja verčiasi ir vyrai. Prostitucijos mastą lemia blogėjantis pragyvenimo (ypač jaunų moterų) lygis, didėjantis nedarbas, diskriminacija (moterų, imigrantų ir kitų), kintanti visuomenėje vyraujančių vertybių samprata, liberalėjantis požiūris į lytinius santykius, didėjantis išsiskyrusių ir vienišų moterų skaičius, neformalūs socialiniai santykiai, įvairėjančios laisvalaikio formos ir kita. Prostitucija skatina nusikalstamumą, dažnai yra organizuoto nusikalstamumo forma, susijusi su prievarta, smurtu, šantažu, sukčiavimu, kyšininkavimu, lytiškai plintančiomis ligomis, dažnai ir su prekyba žmonėmis, prekyba narkotikais, pinigų plovimu.
Prostituciją legalizavusios šalys
Prostitucija legali (ja besiverčiantys asmenys moka mokesčius ir turi socialines garantijas) Olandijoje (2000 pirmoji Europoje legalizavo prostituciją), Austrijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Graikijoje, Turkijoje, Naujojoje Zelandijoje ir kai kuriose kitose šalyse, bet yra tam tikrų apribojimų (pvz., Vengrijoje reikia gauti verslo liudijimą, Austrijoje galima dirbti tik naktį). Šveicarijoje, Didžiojoje Britanijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Islandijoje, Belgijoje, Italijoje, Argentinoje, Brazilijoje, Kanadoje, Etiopijoje, Meksikoje, Filipinuose, Peru, Senegale, Singapūre prostitucija legalizuota, bet draudžiama steigti viešnamius ir sąvadauti, o prostitucija besiverčiantys asmenys įpareigoti registruotis ir nuolat tikrintis sveikatą.
Prostitucijos draudimas
Prostitucija daugelyje šalių draudžiama arba reguliuojama įstatymų. Prostitucija draudžiama Švedijoje (nustatyta baudžiamoji atsakomybė ir už prostitucija besiverčiančio asmens paslaugų pirkimą), Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Čekijoje, Slovakijoje, Moldavijoje, Rumunijoje, Serbijoje, Kroatijoje, Kuboje, Jungtinėse Amerikos Valstijose (išskyrus Nevados valstiją, kur prostitucija legalizuota), Suriname, Japonijoje, Kinijoje, Egipte, Irane, Kenijoje ir kitur.
Visose šalyse draužiama nepilnamečių prostitucija.
Kovą su trečiųjų asmenų išnaudojimu prostitucijai reglamentuoja Jungtinių Tautų konvencija dėl kovos su prekyba žmonėmis ir trečiųjų asmenų išnaudojimu prostitucijai (1949), Jungtinių Tautų konvencija prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą ir du jos protokolai (2000).
Prostitucijos ištakos
Prostitucija (ritualinė, karo ir kita) žinoma nuo senų laikų, seksui buvo naudojamos vergės. Senovės Graikijoje, Judėjoje, Finikijoje, Indijoje buvo įprasta šventyklų prostitucija. Apie šventikų stebuklingą ryšį su dievais per prostitutes rašė senovės graikų istorikas Herodotas. Senovės graikai skyrė prostitutes verges, gatvės prostitutes ir heteras. 7 amžiuje prieš Kristų Solonas prostituciją pavertė verslu – buvo įsteigti viešnamiai (dikterionai) ir apmokestintos prostitucijos paslaugos. Greitai išpopuliarėjo ir vyrų teikiamos prostitucijos paslaugos, bet heteromis galėjo būti tik moterys. Senovės Romoje būta prostitučių (atsiduodavo daugeliui vyrų), sugulovių (vedusių vyrų meilužės) ir konkubinų (gyvendavo su vyrais nesusituokusios ir buvo gerbiamos kaip teisėtos žmonos). Romos imperijos laikais prostitucija suklestėjo, ja užsiiminėjo net imperatorių žmonos. Į graikų heteras ir romėnų konkubinas buvo panašios japonų geišų pirmtakės vadinamosios oiran.
Tarp Šiaurės Azijos genčių, Centrinėje Afrikoje, Okeanijoje ir kai kur kitur buvo paplitęs paprotys, kai šeimininkas atvykusiam svečiui pasiūlydavo permiegoti su žmona, dukra ar tarnaite (manoma, taip buvo siekiama pagerinti genofondą).
Pirmieji viešieji namai Europoje
Europoje pirmieji viešieji namai pradėjo veikti 1180 Londone, 1292 Hamburge. Viduriniais amžiais prostitucija nebuvo uždrausta, bet tapo negarbingu verslu. Viešieji namai turėjo savo ženklus – gėlių ir gyvūnų paveikslais išpieštas duris, margas grotas, žibintus virš durų. Visos prostitutės t. p. turėjo skiriamuosius ženklus. Dvasiškiams ir vedusiems vyrams buvo draudžiama lankytis viešuosiuose namuose. Prostitutės už suviliojimą buvo baudžiamos piniginėmis baudomis, kalėjimu, išplakant viešai, išdeginant žymes ant kūno, išvarant iš miesto, 17 amžiuje – nupjaunant nosį, ausį, pirštą, kartais ir taikant mirties bausmę, joms neleista būti ištekėjusioms, lauktis kūdikio.
Prostitucija naujaisiais laikais
Naujaisiais laikais viešnamiai buvo uždrausti beveik 100 metų, prostitutės turėjo tikrintis sveikatą kas dvi savaites ir nesirodyti gatvėje dieną. Prostitutėmis tapdavo dažniausiai neturtingos, bemokslės moterys. Jos kentėjo ir nuo klientų, ir nuo policijos, kuri atimdavo iš jų uždarbį ir sodindavo į kalėjimą. Išplitus sifiliui pradėta manyti, kad jį galima išgydyti permiegojus su nekalta partnere, todėl suklestėjo vaikų prostitucija.
18 amžiuje pramoninės revoliucija, masinė kaimo žmonių migracija į miestą, silpnėjantys šeimos ryšiai paskatino prostitucijos plitimą. 19 amžiuje kai kuriose valstybėse pradėta kontroliuoti prostituciją siekiant sumažinti jos kriminogeniškumą, nukreipti į valstybės iždą dalį už prostituciją gaunamų pajamų, užkirsti kelią venerinių ligų plitimui. 1800 Prancūzijoje priimtas įstatymas, pagal kurį prostitutės turėjo būti prižiūrimos policijos gydytojo, netrukus daugelyje šalių buvo priimtos prostituciją reglamentuojančios taisyklės.
Rusijos imperijoje prostitutėms vietoj paso buvo išduodamas vadinamasis geltonasis bilietas, patvirtinantis, kad jo savininkė teikia seksualines paslaugas, prostitutės turėjo 2 kartus per savaitę pasirodyti gydytojui. Karinio komunizmo laikais Rusijoje buvo sušaudyta šimtai prostitučių, 1919 Petrograde įkurta priverčiamųjų darbų stovykla moterims, joje 60 % sudarė moterys, įtariamos besiverčiančios prostitucija. Prasidėjus Naujajai ekonominei politikai prostitucija vėl suklestėjo (apklausų duomenimis, 40–60 % suaugusių vyrų naudojosi prostitučių paslaugomis). SSRS nuo 1929 prostitutes vėl pradėta persekioti kaip klasinius priešus, jos buvo perauklėjamos pusiau uždaruose profilaktoriumuose, specialaus režimo kolonijose, siunčiamos į NKVD lagerius. Sovietiniuose kodeksuose (iki 1987) nebuvo numatyta bausmė už prostituciją, buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė už nepilnamečių įtraukimą į prostituciją, bet prostitutės galėjo būti baudžiamos pagal kitus straipsnius.
Prostitucija nuo 20 amžiaus
20 amžiaus pabaigoje prostitucijos mastai daugelyje šalių išaugo, išryškėjo vyrų ir vaikų prostitucija. Pakito ir prostitucija besiverčiančiųjų pobūdis – ja verčiasi ne tik neturtingi, neturintys kito pragyvenimo šaltinio ar pasirinkimo (pvz., bedarbiai, imigrantai) asmenys, prostitucija tapo palyginti lengvu pajamų šaltiniu.
Raudonųjų žibintų kvartalas Amsterdame
21 amžiuje sutinkamos miestų autobusų ir geležinkelio stočių prostitutės, t. p. prostitutės, teikiančios paslaugas striptizo baruose, specialiuose masažo salonuose ar butuose, iškviečiamos telefonu, vadinamosios elito prostitutės, turtuolių palydovės, su turtingomis moterimis už pinigus gyvenantys vyrai (vadinamieji alfonsai ar žigolo). Siūlomos paslaugos apima įvairių rūšių seksą (vaginalinį, analinį, oralinį, grupinį), erotinį masažą, striptizą, masturbaciją, homoseksualines paslaugas ir kita. Prostitucija kai kur tapo pramogų industrijos dalimi (pvz., Amsterdamo Raudonųjų žibintų kvartalą sudaro ištisos gatvės su daugybe prostitučių butų, sekso reikmenų parduotuvių, sekso muziejų, restoranų), plėtojamas vadinamasis sekso turizmas (populiariausios šalys – Olandija, Čekija, Brazilija, Tailandas, Kuba, Filipinai, Šri Lanka).
Prostitucija Lietuvoje
Lietuvoje už vertimąsi prostitucija numatyta administracinė atsakomybė. Prostitucija besiverčiantys asmenys ar asmenys, kurie atlygintinai naudojosi prostitucija besiverčiančio asmens paslaugomis, gali būti sulaikyti iki 5 valandų. Atsakomybėn netraukiamas prostitucija vertęsis asmuo, kuris į ją buvo įtrauktas dėl turtinės, tarnybinės ar kitos priklausomybės arba panaudojant apgaulę, fizinę ar psichinę prievartą. Nepilnamečiai ar nukentėję nuo prekybos žmonėmis asmenys už vertimąsi prostitucija nebaudžiami nepriklausomai nuo įtraukimo į ją būdo. Baudžiamoji atsakomybė nustatyta už turėjimą pajamų iš kito asmens prostitucijos, už sąvadavimą, prostitucijos organizavimą ar vadovavimą jai, gabenimą prostitucijai ar įtraukimą į prostituciją, t. p. baudžiama už asmens pardavimą, pirkimą ar kitą perleidimą arba įgijimą, jo verbavimą, vežimą ar laikymą nelaisvėje siekiant įtraukti į prostituciją ar pelnytis iš šio asmens prostitucijos. Vertimas užsiimti prostitucija gali būti teisiškai vertinamas ir kaip tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis arba kaip tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimas, kankinimas, kitas nežmoniškas elgesys su jais.
viešnamis
2238