psálmė (gr. psalmos – lyros garsai, giesmė), lyrikos žanras – biblinės psalmės pagrindu sukurtas poetinis kūrinys atgailos, skundo, padėkos ar šlovinimo motyvais. Europos literatūroje psalmė įsitvirtino 16 a. kartu su Biblijos vertimais į nacionalines kalbas. Psalmės poetinės parafrazės gali būti daugiau ar mažiau nutolusios nuo originalo. Nuo psalmių parafrazių skirtina originali poetinė psalmių stilizacija, kuriai būdinga tie patys tematiniai akcentai kaip ir psalmių, bet skirtingose literatūrinėse epochose labiau plėtojami tam tikri motyvai. Pvz., baroko epochos poezijoje populiarūs atgailos, maldos, meditatyvumo aspektai, romantizmo laikotarpiu – psalminės herojaus ir tautos likimo tapatumo paralelės (A. Baranausko kūryba). Poetiniuose psalmių kūriniuose naudojami tik tam tikri žanriniai psalmių bruožai. Psalminė stilizacija ryški kai kuriose originaliose 16–19 a. lietuvių bažnytinėse giesmėse (raudulingosios giesmės), 16–19 a. lotynų ir lenkų kalba rašytoje poezijoje – trenuose (gedulingos antikinės poezijos žanras), herojinėse poemose. 20 a. poezijoje psalminė stilizacija buvo parankus antisovietinės, tremties poezijos raiškos būdas (A. Miškinio ciklas Psalmės, parašyta 1948–49, išspausdinta knygoje Sulaužyti kryžiai 1989 21990). Psalminė stilizacija būdinga religinei meditacinei J. Baltrušaičio, B. Brazdžionio poezijai. Šiuolaikinis psalmių parafrazavimo pavyzdys – S. Gedos rinkinys Psalmių knygos (1997).

532

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką