radònas (Radon), Rn, periodinės elementų sistemos VIII A grupės radioaktyvusis cheminis elementas, tauriosios (inertinės) dujos. Anksčiau vadintas emanacija. Žinoma 34 izotopai, jų masės skaičius nuo 195 iki 228. Bespalvės, bekvapės, labai sunkios, švytinčios tamsoje dujos. Atšaldytas iki –62 °C skystėja – virsta bespalviu fluorescuojančiu skysčiu, kuris žemesnėje negu –71 °C temperatūroje yra geltonas, o žemesnėje negu –180 °C temperatūroje oranžiškai raudonas. Reaguodamas su fluoru sudaro radono fluoridus RnF2, RnF4 ir RnF6, su chloru – RnCl4, su vandeniu, fenoliu, toluenu – klatratus, pvz., Rn·6H2O, Rn·2C6H5OH. Vienas rečiausių Žemės cheminių elementų. Labai maži radono kiekiai yra gamtiniuose vandenyse. Radonas gaunamas leidžiant argono arba azoto dujas pro jo druskų tirpalą. Naudojamas medicinoje (radioterapija, radono vonios), uranui, toriui aptikti, dujų nuotėkiui nustatyti požeminiuose dujotekiuose, dujokaukėms tikrinti. Radono ir jo skilimo nelakūs radioaktyvieji produktai nelabai kenksmingi organizmui: mažina leukocitų kiekį kraujuje ir ardo kaulų čiulpus, gali sukelti spindulinę ligą. Patalpose radonas kaupiasi iš statybinių medžiagų. 1899 radoną atrado E. Rutherfordas ir Robertas Bowieʼis Owensas (Didžioji Britanija), susidariusį suskilus radžiui, 1900 atrado Friedrichas Ernstas Dornas (Vokietija), 1903 (kaip aktinio skilimo produktą) – André-Louis Debierne’as (Prancūzija).
1
2591
-emanacija