rãsė (pranc. race – gentis, giminė), žmonių populiacijų sistema, kuriai būdinga tam tikro paveldimų išoriškai matomų (fenotipinių) biologinių požymių komplekso, susiformavusio apibrėžtame geografiniame areale, panašumas. Šie biologiniai požymiai paprastai atsiranda dėl per daugelį kartų vykusios adaptacijos prie skirtingų aplinkos sąlygų. Tokia rasės sąvoka susiklostė istoriškai. 20 a. viduryje rasės buvo viena pagrindinių biologinės antropologijos koncepcijų, tačiau 21 a. pradžioje įsivyrauja nuostata, kad tai daugiau socialinis konstruktas. Socialinė antropologija rasių sistematikas kritikuoja dėl biologinės ir socialinės prasmių painiojimo, iš kur kyla rasizmo ištakos, biologinė antropologija – dėl biologinių kriterijų neapibrėžtumo. Rasių koncepcija dar gyvuoja viešojoje erdvėje ir mokslinėse studijose (pvz., šiuolaikiniai ligų ir jautrumo vaistams tyrimai), lėtai užleidžia vietą modernesnei žmonių įvairovės sampratai. Visi žmonės priklauso vienai biologinei protingojo žmogaus (Homo sapiens) rūšiai, kuri, kaip ir daugelis kitų gyvūnų rūšių, nėra vienalytė. Toks įvairavimas biologijoje dažniausiai būna populiacijų izoliacijos, kai veikia skirtingi atrankos veiksniai ir įtvirtinamos adaptyvios mutacijos, padarinys. Ilgainiui viena nuo kitos labiausiai izoliuotos populiacijos ir populiacijų grupės gali sukaupti tiek savo paveldimų požymių rinkinio (genotipo), tiek ir jų išorinio pasireiškimo (fenotipo) skirtumus. Tokios populiacijų grupės zoologijoje kartais vadinamos rasės terminu. Dabartinis žmogus nuo vėlyvojo paleolito yra apgyvendinęs plačias teritorijas, todėl klimato įvairovė ir populiacijų izoliacija neabejotinai turėjo įtakos jo genotipo ir fenotipo įvairovei. Šios dabartinių žmonių įvairovės susisteminimas ir klasifikacija visada buvo svarbi antropologijos sritis. Iki 21 a. pradžios visos klasifikacijos rėmėsi tipologijos principais. Vadinamasis rasinis‑istorinis principas, teigia, kad rasė – diskretus ir nesikeičiantis vienetas; skiriamos grynos ir mišrios rasės; įvairovės pagrindinė priežastis – migracija ir maišymasis; tiriant tam tikrus fizinius požymius galima atkurti grupės biologinę istoriją. Atsiribodami nuo rasizmo ideologijos rasių tipologai akcentuoja, kad taip apibrėžta rasė yra biologinės žmonių klasifikacijos kategorija, kurios negalima painioti su etnine grupe.
Europoje 17 a. pabaigoje F. Bernier (Prancūzija) suskirstė žmoniją į 4 rases, vadinant dabartiniais terminais – į europidus, mongolidus, negridus ir laponidus. Naudodamasis morfologiniais ir subjektyviais elgesio požymiais, kuriuos laikė esminiais rasės biologiniais bruožais, 18 a. C. von Linné (Švedija) aprašė 5 žmonių porūšius. Rasės koncepcija apėmė esencializmą ir biologinį determinizmą, tokius elgesio požymius kaip išmintis, kūrybingumas, polinkis nusikalsti t. p. priskirtas prie esminių rasės bruožų. J. F. Blumenbachas (Vokietija) sukūrė iki 21 a. pradžios vartojamus kaukazoidų (europiečių kilmės), mongoloidų (Rytų Azijos), etiopų (afrikiečių), amerikanidų (Amerikos senųjų gyventojų), malajų (Pietryčių Azijos) terminus. 19 a. antropologijos pagrindinis tikslas buvo nustatyti rasių, potipių (mažųjų rasių) skaičių ir hierarchiją jų viduje. Buvo tobulinamos antropometrijos metodikos (R. Martinas, Šveicarija), statistikos metodai (F. Galtonas, K. Pearsonas, Didžioji Britanija), leidžiantys nustatyti lyginamų grupių skirtumus. 20 a. pirmoje pusėje buvo tobulinamos dabartinio žmogaus įvairovę apibendrinančios rasių klasifikavimo schemos. Viena sistemų grupė rėmėsi hierarchiniu principu – skiriamos kelios pagrindinės, didžiosios rasės, skirstomos į smulkesnes kategorijas (mažąsias rases, šios – į antropologinius tipus). Antroji tendencija susijusi su daugelio vienodo rango rasių išskyrimu neatsižvelgiant į individų skaičių. Bandyta sukurti filogenetinį klasifikavimo principą, t. y. rasę susieti su kilme. Daug kas tokiose sistemose priklausė nuo tyrinėtojo pasaulėžiūros ir subjektyvaus požiūrio į evoliucijos klausimus. 1902 J. Denikeris (Rusija) paskelbė klasifikaciją (29 tipai), kuri tapo pagrindu daugeliui vėlesnių. Ji paremta tik morfologiniais požymiais (pagrindiniai – plaukų forma ir odos spalva). 1934 E. von Eickstedtas (Vokietija) klasifikaciją kūrė remdamasis kitais principais. Klasikinio trigubo dalijimo į baltaodžius (leukodermus), geltonodžius (ksantodermus) ir juodaodžius (melanodermus) viduje jis išskyrė pagrindinius tipus (rasių ratus), paskui rases, pradėjusias formuotis kartu su pagrindinėmis, bet atsiskyrusias ir izoliuotas (šoninės rasės), pereinamąsias rases, atskira grupe paliko vadinamąsias savotiškas rases. Šioje sistemoje buvo panaudoti evoliucijos veiksniai (maišymasis, izoliacija ir kita). 1962 S. M. Garnas (Jungtinės Amerikos Valstijos) išskyrė 9 geografines rases – grupes populiacijų, atskirtų ryškaus geografinio barjero, prie jų dar 32 vadinamąsias lokalines rases (besikryžminančias populiacijas), adaptuotas vietinėms sąlygoms ir atskirtas geografinių arba socialinių barjerų. 1963 J. Roginskis ir M. Levinas (Rusija) sudarė griežtos struktūros rasių klasifikacijas: 3 didžiąsias rases padalijo į mažąsias, tarp didžiųjų išskyrė tarpines rases, pavadino pagal geografinį principą. Nors klasifikavimo įvairovė didelė, visur išskiriami šie antropologiniai tipai: europidai (Eurazijos, kaukazoidų rasė), mongolidai (Azijos–Amerikos), negridai. Nepaisant skirtumų visos žmonių rasės glaudžiai siejamos pereinamomis formomis. Klasifikacijų sukurta tiek daug, kad jau 19 a. pabaigoje kai kurie autoriai šiuolaikinio žmogaus sistematiką ėmė laikyti voliuntaristine: rezultatas priklausė nuo požymių, pagal kuriuos sisteminama, ir nuo jų hierarchijos (taksonominės vertės). 19 a. pabaigoje F. Boasas (Jungtinės Amerikos Valstijos) išsakė abejones dėl rasinio determinizmo ir parodė, kad kai kurie rasiniais laikyti požymiai (pvz., galvos forma) smarkiai kinta keičiantis gyvenimo sąlygoms. 1901 K. Landsteineriui (Austrija) atradus kraujo grupes susikūrė žmogaus populiacijų genetika. Greitai paaiškėjo, kad kraujo grupių paplitimas nesutampa su tradicinėmis rasių ribomis. 1942 A. Montagu (Didžioji Britanija) paskelbė darbų, kuriuose buvo abejojama rasės kaip biologinės koncepcijos verte. 20 a. pabaigoje įrodyta, kad dauguma osteologinių požymių, pasitelkiamų tiriant populiacijų genofondo kaitą po tam tikro laiko, t. p. yra poligeniniai, juos lemia didelis skaičius lokusų ir jiems svarbus aplinkos poveikis. Odontologinius požymius lemia genetiniai veiksniai, tačiau jie t. p. pasižymi poligeniškumu. Nors dermatoglifiniai grupių požymiai pasižymi didele įvairove, ji nesutampa su tradicinėmis rasių klasifikacijomis. Daugumos diskrečių (nulemtų paprasto paveldėjimo mechanizmo) požymių paplitimas t. p. nesutampa su tradicinių rasių arealais. Yra genetinių žymenų, būdingų tik vienai rasei, tačiau dažniausiai šie požymiai aptinkami visose rasinėse grupėse, tik skirtingu dažniu. Kai kurios fermentinių sistemų ypatybės, hemoglobino įvairūs anomalūs variantai labiau paplitę apie ekvatorių, o tai siejama su maliarijos endeminiais židiniais. Laktazės deficitas būdingas daugeliui negridų, mongolidų ir kitiems; dideliu šio fermento aktyvumu pasižymi tik Šiaurės ir Vidurio Europos gyventojai. Kai kurie rasiniai požymiai ilgainiui kinta: silpnai pigmentuotose grupėse tamsėja plaukų ir akių spalva, ypač vaikystėje, o tamsiose grupėse senstant akys kiek pašviesėja. Mongolidų ir mišriose grupėse ilgainiui mažėja epikanto dažnis.
Daug ir įtikinamų duomenų apie akivaizdesnės žmonių populiacijų struktūros (drauge ir biologinės rasės) nebuvimą pateikė populiacijų genetikos duomenys. 1972 R. Ch. Lewontinas (Jungtinės Amerikos Valstijos) nustatė, kad žmonių grupėse įvairuoja net apie 85 % požymių. Įprastinės rasės klasifikacijos paaiškina tik 5–10 % visos žmonijos genetinės įvairovės. Įrodyta, kad žmonių populiacijų genetinė įvairovė daugiausia pasireiškia atskirų požymių gradientais ir ją lemia izoliacija atstumu, populiacijų struktūra, praeityje vykę sudėtingi populiaciniai genetiniai procesai. Visa tai paneigia taksonominį rasių koncepcijos principą.
Žmogui būdingas tipologinis mąstymas, todėl siekiama taksonomiškai žmones suskirstyti į rases, bet sprendžiant apie evoliucijos procesus tipologija netinka. Šiuolaikinėje biologijoje evoliucijos pagrindinis šaltinis yra individualus požymių varijavimas. Nors biologiniai argumentai dėl rasės kaip biologinės kategorijos paseno, kai kuriose praktinėse biomedicinos tyrimų srityse rasių koncepcija vis dar remiamasi. 2009 C. C. Gravlee (Jungtinės Amerikos Valstijos) studijoje parodė, kad tai susiję su socialinių procesų grįžtamąja įtaka biologijai (socialine nelygybe). Iš daugelio biomedicinos tyrimų daroma prielaida, kad kai kurios su rasėmis tapatinamos socialinės ir kultūrinės grupės turi didesnį polinkį sirgti tam tikromis ligomis. Tai tarsi leidžia manyti, jog egzistuoja ryškesni biologiniai skirtumai, tačiau rasinių sveikatos nevienodumų priežastys yra gilesnės ir atspindi socialinės nelygybės, perduodamos per genų reguliuojamas biologines sistemas, įkūnijimą. Šių sudėtingų socialinių ir biologinių ryšių išaiškinimas yra vienas šiuolaikinės antropologijos uždavinių.
1390