realzmas (pranc. réalisme < lot. realis – daiktiškas, tikras), poltinis realzmas, praktiškumu ir jėga, bet ne ideologiniais, etikos ar panašiais principais paremtą politiką propaguojanti teorija. Nuo kitų požiūrių į politiką realizmas pirmiausia skiriasi politinio proceso esmės vertinimu. Pagal šią teoriją, bet kokios politinės veiklos tikslas yra (ir turi būti) interesų įgyvendinimas, todėl kiekvieno politinio subjekto (šalies viduje – konkretaus politiko, tarptautiniuose santykiuose – konkrečios valstybės) svarbiausias tikslas – didinti savo tiesiogines ir netiesiogines galias, nes tik galios įgijimas leidžia efektyviai siekti savo tikslų. Minimalus politinio veikėjo tikslas yra išlikti (pirmiausia pasirūpinant savo poreikiais), maksimalus – vyravimas (valstybės atveju – pasaulyje). Tarptautinių santykių srityje svarbiausias veikėjas yra valstybė, visi kiti veikėjai (pvz., tarpvalstybinės organizacijos, tarptautiniai verslo susivienijimai, privatūs asmenys) daugiau ar mažiau paklūsta nacionalinės valstybės autoritetui. Aukščiau valstybės nėra politinio autoriteto, galinčio nustatyti visuotines elgesio taisykles, todėl valstybių bendravimas yra anarchinis (bet ne chaotiškas, nes, pvz., sudarant tarptautines sutartis sukuriamos kai kurios bendravimo normos). Kitaip nei vidaus politikoje, kur susitarimus ir teisės normas gina autoritetingi institutai, valstybių interesų apgynimas priklauso tik nuo jų pačių – jų turimų materialinių, finansinių, intelektinių ir kitų išteklių. Norėdamos įsitvirtinti valstybės priverstos didinti savo galias, bet visų valstybių galia negali vienu metu didėti – jei kuri nors valstybė stiprėja, kitos valstybės įtaka tampa silpnesnė. Pasaulinė tvarka ir valstybių politika iš prigimties yra konfliktiška, o tarptautiniuose santykiuose iš esmės nėra moralės ir teisės.
Realistinio požiūrio į politiką istorija sena. Jis atsispindėjo Tukidido Peloponeso karo istorijoje. Viduriniais amžiais realizmą propagavo N. Machiavelli, vėliau – Th. Hobbesas, B. Spinoza, J.‑J. Rousseau, vienas ryškiausių realizmą atspindinčių literatūros kūrinių yra W. Shakespeare’o drama Ričardas III (apie 1591). 19 a. tokios nuostatos pasipildė socialinio darvinizmo šalininkų teiginiais, kad socialinė ir politinė plėtra yra kova, kurioje išlieka stipriausi. 20 a. atsirado geopolitinių teorijų, kad pasaulis padalytas į besivaržančias viršnacionalines kultūras (Vakarus ir Rytus, Pietus ir Šiaurę, Senąjį ir Naująjį pasaulius). Realizmo moksliniai tyrimai prasidėjo po II pasaulinio karo kaip reakcija į pasaulinių karų išvengti nepadėjusį idealistinį požiūrį, kad tarptautinę bendruomenę turi vienyti valstybių interesų harmonija. Prieštaraudami šiam teiginiui realistai siūlė nesigilinti, koks turi būti pasaulis, bet tirti, koks jis yra, pesimistiškai vertino žmogaus prigimtį. Realizmo atstovai Jungtinių Amerikos Valstijų teologas R. Niebuhras (1892–1971), Jungtinių Amerikos Valstijų politikos filosofas H. Morgenthau (1904–80) tikėjo, kad kova dėl valdžios ir įtakos glūdi žmogaus ir valstybės prigimtyje, žmonija iš principo nesikeičia, todėl ateityje nesikeis ir politinių bei tarptautinių santykių svarbiausi principai. Kol išliks valstybės, jos pirmiausia rūpinsis savo žmonių, kultūros, ekonominės ir politinės sistemos išlikimu. Pasak realistų, kad ši objektyvi tvarka nesugriautų pasaulinės sistemos, nacionaliniai interesai turi būti įgyvendinami subtiliai, valstybės (ypač didelės) galia naudojama pamatuotai, vengiama mesianistinių religijų ar ideologijų (pvz., marksizmo ar globalios demokratijos), kurios neišvengiamai susidurs su kitomis religijomis ir ideologijomis ir sukels didelio masto konfliktus.
21 a. pradžioje realizmas nėra nei atmestas, nei visuotinai pripažintas, bet tebėra įtakinga teorija. Realizmas labiausiai kritikuojamas dėl tariamo amoralumo (savanaudiško elgesio propagandos) ir tarptautinių santykių supaprastinimo, todėl realistai (dar vadinami neorealistais, struktūriniais realistais) kuria sudėtingesnes teorijas ir siekia, kad jas galima būtų patikrinti praktiškai. Tiriamos tarpvalstybinių sistemų struktūros, kurių veikimą sunku paaiškinti tik pavienių valstybių interesais, tarptautinių konfliktų priežasčių ieškoma ne žmonių prigimtyje, bet tarptautinės sistemos anarchijoje. Analizuojami sprendimų priėmimo modeliai valstybiniu lygmeniu, įvairūs sisteminiai procesai (pirmiausia reguliuojantys tarptautinius konfliktus), karų priežastys, atgrasinimas ir derėjimasis (ypač, kai šalis turi branduolinį ginklą), tiriamos viršnacionalinės organizacijos ir visa tarptautinė tvarka. Tarptautinė realistinė politinės ekonomijos mokykla (susikūrė 20 a. 8 dešimtmetyje) pirmiausia tiria valstybės turtingumo ir galios sąsajas.