Renesánso literatūrà. Italijoje ryškiausiu humanistu laikomas F. Petrarca. Jis domėjosi antikos autorių kūryba, didžiausiais autoritetais laikė Ciceroną ir Vergilijų, bandė juos imituoti. Sekdamas Cicerono ir Senekos pavyzdžiu F. Petrarca parašė daug fiktyvių ir realių laiškų, sukūrė naujųjų amžių epistolinio žanro kanoną. Vis dėlto Europos literatūrai daugiausiai įtakos turėjo F. Petrarcos italų kalba parašytas meilės lyrikos rinkinys Dainų knyga (Il canzoniere), skirtas jo mylimajai Laurai. Atviras skaudžių asmeninių išgyvenimų deklaravimas buvo naujovė poezijoje. F. Petrarca ištobulino ir soneto žanrą, kurį vėliau puoselėjo visi didieji Europos poetai. Renesansinio humanizmo pabaigą Italijoje žymi T. Tasso poema Išvaduotoji Jeruzalė (La Gerusalemme liberata 1575), kurioje vaizduojamas Jeruzalės išvadavimas iš saracėnų; taip T. Tasso siekė išaukštinti krikščionių tikėjimo galybę, pateisinti kryžiaus karus.
Prancūzijoje 16 a. pirmoje pusėje menų globa garsėjo karaliaus Pranciškaus I ir jo sesers Margaritos Navarietės rūmai. Margarita Navarietė buvo viena labiausiai išsilavinusių gyvenamojo laikotarpio moterų, poliglotė. Sekdama G. Boccaccio Dekameronu parašė novelių rinkinį Heptameronas (Hemptaméron 1558–59), remdamasi NT siužetais sukūrė religinių dramų, kurias vadino komedijomis tarsi norėdama atsiriboti nuo vidurinių amžių misterijos žanro. Daug įtakos Europos tautų literatūrų plėtotei turėjo prancūzų literatų būrelio Plejada veikla. Jos nariai P. de Ronsard’as, J. Du Bellay ir kiti siekė pagrįsti, kad prancūzų kalba prilygsta graikų ir lotynų kalboms ir ja galima kurti antikoje populiarius žanrus: epigramas, elegijas, odes, herojines poemas. J. C. Scaligeris parašė fundamentalų literatūros teorijos veikalą Poetika (Poetices libri septem, išleista 1561), kuriuo rėmėsi visi vėlesni Europos humanistai.
Europos dramai didelį poveikį padarė anglų dramaturgo W. Shakespeare’o kūriniai. Juose sprendžiamos esminės egzistencinės žmogaus ir pasaulio problemos; hamletiškasis būti ar nebūti motyvas persmelkia visas W. Shakespeare’o dramas, jų herojai patiria tragiškų išbandymų, lemiamo apsisprendimo momentų. W. Shakespeare’o dramos arba jų perdirbiniai sudarė nemažą Europos teatro repertuaro dalį, jų imitacija ryški ir mokykliniame Lietuvos jėzuitų teatre.
Ispanijoje 16 a. susiformavo romanas ir drama – šie žanrai daug įtakos turėjo tiek ispanų, tiek Europos literatūros raidai. Ryškiausi Renesanso literatūros kūriniai – M. de Cervanteso romanas Don Kichotas (visas pavadinimas – Išmoningasis bajoras Don Kichotas Lamančietis / El ingenioso Hidalgo Don Quijote de la Mancha 2 dalys 1605–15) ir Lope de Vegos, P. Calderóno de la Barcos dramos. M. de Cervantesas padėjo pagrindus naujo tipo romanui, kuriame herojinis idealizmas dera su liaudies gyvenimo realistiniais paveikslais; jo personažas ilgainiui tapo kovotojo idealisto, altruisto, meilės riterio simboliu. Lope de Vegos kūryboje žymu sekimas antikos komediografų kūryba, formuluojami postulatai apie teatrą kaip gyvenimo veidrodį, akcentuojamas jo dorovinis auklėjamasis vaidmuo. P. Calderónas de la Barca jau reiškė baroko estetikos idėjas, nuo renesansinio racionalumo gręžėsi į sapnų, fantazijos, metaforų ir alegorijų pasaulį.
Vokietijoje Renesanso idėjos plito kartu su reformacija. Norėdami padaryti Šv. Raštą prieinamą kiekvienam žmogui, reformacijos veikėjai jį vertė į nacionalines kalbas. M. Liuterio Biblijos vertimas į vokiečių kalbą (1522–34) tapo pavyzdžiu vertimams kituose kraštuose. Didžiuliai nuopelnai įteisinant humanitarinę mokymo programą mokyklose priklauso vokiečių humanistams J. Reuchlinui ir Ph. Melanchthonui, kuris 1528 parengė mokymo nuostatus mokykloms ir parašė pagrindinius lotynų ir graikų kalbų, retorikos, logikos, dialektikos, etikos vadovėlius, kuriais buvo naudojamasi ir 16 a. Lietuvos mokyklose.
Renesanso literatūra Lietuvoje
Lietuvoje valstybės veikėjų, diplomatų, rašytojų lotynų kalba parašyti kūriniai skleidė Lietuvos valstybingumo idėjas. Jonas Vislicietis poemoje Prūsų karas (lotynų kalba 1516, lietuvių kalba 1997) aprašė Žalgirio mūšį ir pabrėžė lietuvių vaidmenį jame. M. Husovianas poemoje Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę (lotynų kalba 1523, lietuvių kalba 1977, 2007) išaukštino Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą ir jo valdymo principus, išdėstė stiprios valstybės ir centralizuotos valdžios programą. Poemoje Apie šventojo Hiacinto gyvenimą ir darbus (lotynų kalba 1525, lietuvių kalba 2007) M. Husovianas pabrėžė šventųjų gyvenimo svarbą katalikų tikėjime, smerkė M. Liuterio mokslą, kaip griaunantį harmoningą pasaulio tvarką. Mykolas Lietuvis apie 1550 parašytame veikale Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius (lotynų kalba 1615, lietuvių kalba 1966) atskleidė gyvenamojo laikotarpio Lietuvos valstybės silpnumo priežastis (teismų savivalę, dvasininkų gobšumą, valstybės pareigūnų savanaudiškumą) ir nusakė jos stiprinimo būdus. Norėdamas iškelti lietuvių tautos savitumą, jos seną kilmę autorius pateikė 74 lotynų kalbos žodžius, įrodančius lotynų ir lietuvių kalbų tapatumą, ragino mokyklose ir oficialiojoje raštvedyboje vartoti lotynų, o ne tuomet vyravusią slavų kanceliarinę kalbą. A. Rotundas išvertė į lotynų kalbą Antrąjį Lietuvos Statutą (1576) ir prie jo pridėjo Trumpą Lietuvos kunigaikščių istoriją (Epitome principum Lituaniae). Joje dar kartą išdėstė lietuvių kilmės iš romėnų legendą taip pagrįsdamas kai kurių Lietuvos didikų (pvz., Radvilų) kilmę. Spėjama, jog tai buvo didesnio sumanymo – parašyti visą Lietuvos istoriją – dalis. Anonimiškai išleistame veikale Lenko pasikalbėjimas su lietuviu (lenkų kalba 1564, lietuvių kalba 2000) A. Rotundas polemizavo su lenkų publicistu S. Orzechowskiu, pabrėžė valdovo ir piliečių dorines savybes kaip laisvės ir valstybės gerovės pagrindą. A. Volanas veikale Apie politinę arba pilietinę laisvę (lotynų kalba 1572, lietuvių kalba 1996), remdamasis Platono, Aristotelio, Cicerono kūriniais, pagrindė laisvės sampratą, bandė ją derinti su Lietuvos 16 a. padėtimi, aukštino visų luomų lygybės prieš įstatymus principą. V. Agripa Laidotuvių kalboje apie Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikščio Jono Radvilos gyvenimą ir mirtį (lotynų kalba 1553, lietuvių kalba 2009) pabrėžė kunigaikščio dorybes, nuopelnus tėvynei, išsilavinimą, išskirdamas tokias vadinamąsias renesansiškas savybes kaip meno, muzikos, šokių pomėgį. M. Strijkovskis, remiamas vyskupo Merkelio Giedraičio, parašė pirmąją Lietuvos istoriją, eliminuotą iš slavų imperinio pasaulio, pavadintą Niekada anksčiau šviesos nemačiusi Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios <…> kronika (lenkų kalba 1582), kuri laikoma ryškiausiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybiniu ir lietuvių patriotizmo dokumentu. Varniuose remiant vyskupui Merkeliui Giedraičiui buvo parengtos ir pirmosios lietuviškos knygos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: M. Daukšos Katekizmas (1595) ir Postilla catholicka (1599). Iš lenkų kalbos verstos J. Wujeko Postilla catholicka pratarmėje M. Daukša suformulavo modernią tautos sampratą, esminiais jos bruožais laikydamas teritoriją, papročius ir kalbą. Tai buvo didelė paskata lietuvių kalbą vartoti viešajame gyvenime.
Didelę reikšmę Renesanso literatūros žanrų ir stilių įvairovės plėtrai Lietuvoje turėjo Vilniaus jėzuitų kolegijos ir universiteto profesorių ir studentų kūryba. Joje atsispindėjo antikinės literatūros imitavimo tradicija, nauji Europos poetikos ir poezijos ieškojimai. Buvo rašoma epigramos, epitafijos, emblemos, akrostichai, chronostichai, echo (aidą imituojantys eilėraščiai); žaidžiama vardų etimologija, eilėraščiui duodamas graikiškas pavadinimas (nekysia, eponymicon, eulogia), tarsi koduojantis jo prasmę. Šių kūrinių autoriai dažniausiai buvo lietuviai ar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiai – J. Komparskis, Jonas Rakvicas, Grigalius Sviencickis, Mikalojus Pacas, Kristupas Zaviša, Gabrielius Vaina, Jurgis Čartoriskis ir kiti, vėliau tapę žymiais valstybės ir Bažnyčios veikėjais, prisidėję prie lietuvių raštijos kūrimo. Vilniaus universiteto profesorių ir studentų sveikinimų rinkinyje, skirtame karaliui Zigmantui Vazai (Gratulationes Serenissimo ac Potentissimo Principi Sigismundo III … 1589), buvo išspausdintas pirmas lietuviškas tekstas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir pirmas lietuviškas hegzametras Pakvietimas Lietuvos giminės (5 eilutės) ir Pakvietimas viešpaties karaliaus (4 eilutės); šių eilių autorius nežinomas.
Svarbūs puoselėjant Renesanso literatūrą ir kultūrą buvo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir didikų dvarai. Žygimanto Augusto dvariškis, teisės patarėjas ir poetas P. Roizijus poetiškai įprasmino daugelį savo mecenato gyvenimo įvykių, jautriai aprašė Barboros Radvilaitės mirtį, kūrė epitalamijus, epitafijas, epigramas, satyras, makaronikus ir daug prisidėjo įtvirtinant humanizmo tradicijas Lietuvoje. Reikšmingų literatūros kūrinių parašė Radvilų dvariškiai ir poetai. Siekdami įamžinti savo mecenatų žygius ir darbus jie kūrė herojines poemas, panegirikas, biografijas. Paskutiniais 16 a. dešimtmečiais pasirodė P. Gradovskio poema Šviesiausiojo kunigaikščio pono Kristupo Radvilos žygis prieš Maskvą (lotynų kalba 1582), E. Pilgrimovijaus Panegirinis kreipimasis į Kristupą Radvilą (lotynų kalba 1583), A. Rimšos Dešimtmetis pasakojimas apie Šviesiausiojo kunigaikščio Kristupo Radvilos karo žygius (lenkų kalba 1585), J. Radvano Radviliada (lotynų kalba 1592, lietuvių kalba 1997 22009). Šiame kūrinyje aprašoma Mikalojaus Radvilos Rudojo gyvenimas ir žygiai, sukurtas apibendrinantis teigiamo herojaus paveikslas. Skelbiami patriotiniai Tėvynės meilės, būtinumo ją ginti imperatyvai, aukštinama legendinė Lietuvos praeitis (Palemono mitas), tautos didybė, su meile aprašoma krašto gamta, laukų ir miškų grožis, nenusileidžiantis pasakiškiems senovės kraštams. Radviliada – reikšmingiausia Renesanso epochos poema, paminklas ne tik vienam konkrečiam herojui, bet ir visai Lietuvos valstybei.
16 a. paskutiniais dešimtmečiais literatūroje ir kituose menuose (mokyklinio jėzuitų teatro dramose, M. K. Sarbievijaus poezijoje ir poetikoje) ėmė rastis baroko elementų.
Dar Lietuvos Renesanso literatūra.
-Renesansas literatūroje; -renesansinė literatūra; -Renesanso kultūra
L: M. Ročka Mykolas Lietuvis Vilnius 1988; D. Kuolys Asmuo, tauta, valstybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinėje literatūroje. Renesansas, barokas Vilnius 1992; S. Narbutas Lietuvos Renesanso literatūra Vilnius 1997; Senoji Lietuvos literatūra t. 5 Šešioliktojo amžiaus raštija Vilnius 2000; E. Ulčinaitė Lietuvos Renesanso ir Baroko literatūra Vilnius 2001.
2321