romantzmo dail
Romantizmo dailėje atkreiptas dėmesys į didingą ir paslaptingą gamtą – kalnus, jūras, neįžengiamus miškus (išpopuliarėjo peizažo žanras), gamtos reiškiniai priešinti menkoms žmogaus galioms. Žmogaus interpretacijoje buvo pabrėžiami ypatingi asmenybės bruožai – herojiškumas, genialumas, kartais – beprotybė; itin domėtasi sapnais, košmarais, regėjimais, dvasiniais išgyvenimais, ligomis, daug mąstyta mirties – dažnai tragiškos, pačiame jėgų žydėjime – temomis. Atkreiptas dėmesys į tautų savitumą, ieškota vadinamosios tautos dvasios – todėl tyrinėta liaudies kultūra. Susiklostė romantinio herojaus‑keliautojo tipas, svarbūs tapo netyrinėtų gamtos kampelių, tolimų egzotiškų šalių motyvai. Iki tol garbinta senovės Graikijos ir Romos kultūra užleido vietą viduramžiams.
C. D. Friedrich. Kreidinės uolos Rügene (aliejus, apie 1818, O. Reinharto muziejus Winterthure)
J. M. W. Turner. Garlaivis pūgoje (aliejus, 1842, Tate’o galerija Londone)
18 a. 9 dešimtmetyje įprastą dailės ikonografiją naujomis temomis papildė Didžiosios Britanijos dailininkai. Naudodami individualias raiškos priemones jie atskleidė kraštutines žmogaus būsenas (J. Barry, 1741–1806), siužetų ieškojo W. Shakespeare’o tragedijose, sapnuose (J. H. Füssli), atskleidė asmenines poetines vizijas (W. Blake’as) ar vaizdavo įvairių gamtos reiškinių veikiamus kraštovaizdžius (J. M. W. Turneris). Jų kūryboje svarbi formų dinamika, šviesokaitos efektai, raiški faktūra. Domėjimasis ankstyvąja Renesanso daile, religine, simboline tematika būdingas prerafaelitams.
Vokiečiakalbių kraštuose, ieškant tautinio meno, siekiant kūrybos dvasingumo, atsigręžta į viduramžius; ypač vertinta A. Dürerio kūryba (1809 Vienoje susibūrė nazarėnai). Gamtos reiškinių simbolines prasmes, susietas su žmogaus gyvenimo ciklais, tapyboje siekė perteikti Ph. O. Runge. C. D. Friedricho peizažuose gamta pateikiama kaip dieviškosios būties buveinė, dažni žmogaus vienatvės, kelionių motyvai.
Prancūzijos romantizmas siejamas su T. Géricault kūryba – žirgų lenktynių vaizdais, psichinėmis ligomis sergančiųjų portretais, labiausiai – tikru įvykiu paremtu didelio formato paveikslu Medūzos plaustas (1819). Jame perteikiamos prieštaringos laivo sudužimą išgyvenusiųjų būsenos – nuo pasyvios rezignacijos iki aistringos vilties. E. Delacroix kūryboje atsispindi aktualūs politiniai įvykiai (graikų ir turkų konfliktas 19 a. 3 dešimtmetyje), perteikiamas revoliucinis patosas, naudojami Šiaurės Afrikos egzotiniai motyvai; plastinei kalbai būdinga dinamiška kompozicija, sureikšminama spalva ir faktūra. Prancūzų skulptorius A.‑L. Barye plėtojo animalistinį žanrą, jo kūriniuose vaizduojama dramatiška laukinių gyvūnų kova.
E. Delacroix. Sardanapalo mirtis (aliejus, 1827, Luvras Paryžiuje)
1310
-romantizmas
L: W. Vaughan Romantizmas ir menas Vilnius 2000; Neoclassicism and Romanticism: Architecture, Sculpture, Painting, Drawings, 1750–1848 Köln 2008.