Šalūgà Romualdas 1926 12 22Panevėžys 1993 02 18Vilnius, lietuvių istorikas, kraštotyrininkas, kultūros veikėjas. 1945–49 mokytojavo. 1948 baigė Klaipėdos mokytojų institutą, 1950 – Vilniaus pedagoginį institutą. 1949–50 dėstė Vilniaus prekybos technikume, 1952–74 – Vilniaus pedagoginiame institute, 1955–74 – ir Vilniaus universitete (sovietinės okupacinės valdžios kritikuotas už pasakojimus apie feodalus ir vidurinių amžių metraštininkų citavimą, persekiotas KGB). Vėliau dirbo Lietuvos turizmo ir ekskursijų tarybos įstaigose, dėstė Vilniaus ekskursijų vadovų rengimo kursuose, vadovavo Vilniaus miesto liaudies universiteto Turizmo fakultetui (jo įkūrimo iniciatorius). 1948 prisidėjo prie Trakų istorijos muziejaus įsteigimo, 1970 su A. Vaičiūnu įkūrė Martyno Mažvydo bibliofilų klubą, jo pirmininkas (iki 1975). Surinko Lietuvos kraštotyrinės medžiagos. 1959 įrodė, kad Bychovco kronika – ne falsifikatas. Spaudoje paskelbė daugiau kaip 250 straipsnių (dalį su J. Bulota). Svarbiausios knygos: Vilnius: svarbiausios žinios turistui (1957, t. p. anglų, lenkų, rusų kalbomis, vokiečių kalba 1958), Vilniaus požemiuose (su J. Bulota, 1960), Reportažai iš požeminio Vilniaus (su J. Bulota, 1965, lenkų kalba 1966), Pietryčių Lietuva: medžiaga ir metodiniai nurodymai turistiniams maršrutams (1977). Į lietuvių kalbą išvertė istorijos šaltinių (išspausdinti knygose Lietuvos TSR istorijos šaltiniai 1 tomas 1955, Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai: XVIII amžius 2005).
L: Romualdas Šalūga: bibliografinė rodyklė, 1948–1988 m. / sud. D. Gargasaitė ir E. Manelis Vilnius 1990.
1990