Rūdavà (vokiečių k. Rudau), nuo 1946 rusiškai Melnikovo (Mèlnikovas), Rusijos Federacijos Kaliningrado srities gyvenvietė Semboje, Zelenogradsko rajone, 16 km į šiaurę nuo Karaliaučiaus, 9 km į pietus nuo Kranto. Nuo 2006 Kovrovo kaimo gyvenvietės kaimas. 791 gyventojas (2010).
Istorija
Apie 1254 Vokiečių ordino kronikininkas Petras Dusburgietis paminėjo Rūdavos valsčių. Jis aprašė Pršemislo II Otakaro žygį į Sembą. Tuomet buvo išžudyta ir daug Rūdavos valsčiaus prūsų sembų, užimta jų Rūdavos pilis; kai kurie autoriai ją tapatina su Nogymtės pilimi į pietus nuo Rūdavos. Greta sembų pilies 1270 Ordinas pastatė savo pilį (14 a. pradžioje perstatyta į mūrinę, 16 a. pabaigoje jau buvo sunykusi). 1291 Karaliaučiaus komtūras pardavė Ulmanui malūną (gyvenvietė įkurta prie Kintavos upelio) ir smuklę. 1321 paminėtas katalikų kunigas (Rūdava tapo parapijos centru), 1354 – lauko akmenų bažnyčia su bokštu (1818 per audrą sugriuvo, 1820 atstatyta).
1370 02 18 tarp Vokiečių ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenių įvyko Rūdavos mūšis. 1540 Rūdava minima kaip seniūnijos, priklausomos Žiokų (Šakių) valsčiui, centras. Paminėta, kad 1785 Rūdava buvo Žiokų apskrities Grünhofo valsčiaus valstybinis (karališkasis) kaimas su 11 sodybų. 1818–71 Rūdava buvo Prūsijos karalystės Rytų Prūsijos provincijos, 1871–1918 – Vokietijos imperijos, 1919–33 – Vokietijos (Weimaro respublikos), 1933–45 – nacių Vokietijos (Trečiojo reicho) Karaliaučiaus apygardos Žuvininkų (nuo 1939 Sembos) apskrities valsčiaus centras. 1904–05 prie Rūdavos prijungta 2 dvarai, 1928 – 2 dvarų apygardos.
išlikęs Sembos miesteliams būdingos architektūros mūrinis namas (2002)
Per II pasaulinį karą 1945 Rūdavą užėmė SSRS kariuomenė. Nuo 1946 gyvenvietė priklauso Kaliningrado sričiai; 1947–2006 Zelenogradsko rajono Muromskojės apylinkės kaimas. Po II pasaulinio karo teliko bažnyčios korpuso ir bokšto sienos.
1905 buvo 627, 1910 – 577, 1919 – 713, 1933 – 1010, 1939 – 1052, 2002 – 880 gyventojų.