Rùsijos gyvéntojai. Rusija – įvairiatautė valstybė; gyvena daugiau kaip 180 tautybių žmonės. 80 % Rusijos gyventojų buvo rusai, 4 % – totoriai, 2,0 % – ukrainiečiai, 1,8 % – baškirai, 1,1 % – čiuvašai, 0,9 % – čečėnai, 0,8 % – armėnai, po 0,6 % – mordvių, avarų baltarusių, 0,5 % – kazachai, po 0,4 % udmurtų, azerbaidžaniečių, marių, vokiečių, 5,9 % – kitų tautybių. Vyksta sparti asimiliacija ir mažųjų tautų nykimas. Labiausiai rusų asimiliuoti yra čia gyvenantys ukrainiečiai, baltarusiai, mordviai, žydai, vokiečiai.
Revselgos kaimas (Karelija)
Nuo 1897 (pirmasis Rusijos gyventojų surašymas) iki 2020 dabartinėje Rusijos teritorijoje gyventojų padaugėjo. Didelės netektys per pilietinį karą (1917–22), I ir II pasaulinius karus, kolektyvizaciją ir masines represijas (1930–53) turėjo įtakos gyventojų skaičiaus kitimui. Po SSRS žlugimo 20 a. pabaigoje ir per ekonominę krizę gyventojų skaičius kito dėl natūraliojo gyventojų prieaugio mažėjimo, gyventojų migracijos. Žlungant SSRS ypač padidėjo imigracija – vyko rusų repatriacija, plūstelėjo pabėgėlių iš etninių konfliktų zonų: turkų meschetinų iš Uzbekijos (1989), armėnų iš Azerbaidžano (1990), osetinų iš Gruzijos, pabėgėlių iš Čečėnijos ir Ingušijos. Daugiausia pabėgėlių į Rusiją atvyko 1993–95 (1994 apie 1,2 milijono).
Į tėvynę grįžo apie 3,5 mln. rusų; daugiausia iš Kaukazo šalių, Vidurinės Azijos. Nuo 1995 imigracija pradėjo mažėti. Be rusų, 1989–2005 didelę dalį imigrantų sudarė totoriai, armėnai (373 tūkst.), ukrainiečiai (305 tūkst.), azerbaidžaniečiai (92 tūkstančiai). Daugiausia imigrantų atvyko iš Kazachijos (1,8 mln.), Uzbekijos (0,8 mln.), Gruzijos, Azerbaidžano, Ukrainos, Tadžikijos, Kirgizijos. Iš viso 1989–2009 į Rusiją atvyko apie 9,5 mln. žmonių. Imigracija kompensavo natūralų gyventojų skaičiaus mažėjimą, turėjo įtakos gyventojų įvairiatautiškumui miestuose ir kai kuriuose regionuose (Tolimuosiuose Rytuose įsikūrė apie 200 tūkst. kinų). Rusija – antra šalis pasaulyje (po Jungtinių Amerikos Valstijų) pagal legalių ir nelegalių imigrantų skaičių. 2002 šalyje buvo 10 mln., 2008 – 15 mln. darbo imigrantų. Ypač daug imigrantų yra Maskvoje (apie 2 milijonai). Kai kuriuose miesto rajonuose ir priemiesčiuose formuojasi etniniai kvartalai.
tradiciniai vestuvių šokiai (Suzdalė, 2016)
Daugiausia darbo imigrantų atvyksta iš buvusios SSRS šalių (Uzbekijos, Tadžikijos, Ukrainos, Moldavijos), t. p. iš Kinijos, Vietnamo.
Emigracija nuo 1989 mažėja; dauguma emigrantų išvyko į buvusios SSRS respublikas, t. p. į Vokietiją (apie 800 tūkst.), Izraelį (280 tūkst.), Jungtines Amerikos Valstijas (123 tūkstančiai). Daugiausia emigravo vokiečiai (543 tūkst.), rusai (445 tūkst.), žydai (250 tūkstančių). Būdinga migracija šalies viduje. 1989–2005 apie trečdalis gyventojų pakeitė gyvenamąją vietą. Vidinė migracija turi įtakos gyventojų pasiskirstymui ir tankiui. 20 a. gyventojai daugiausia vyko į šiaurinius ir rytinius, mažiau – į pietinius regionus. Azijinėje šalies dalyje 1926 gyveno 13,3 % Rusijos gyventojų, 1989 – 21,8 %. Vėliau gyventojai pradėjo keltis iš rytinės ir šiaurinės į šalies vidurinę dalį ir pietvakarius; azijinėje šalies dalyje 1989–2005 gyventojų sumažėjo apie 6,5 %. Rusai daugiausia gyvena europinėje Rusijos dalyje ir Pietų Sibire. Kai kuriuose regionuose jie sudaro apie 33 % arba mažiau gyventojų, pvz., Tuvoje – 20,1 %, Šiaurės Osetijoje – 23,0 %, Čiuvašijoje – 26,5 % Kabardoje‑Balkarijoje – 31,9 %, Kalmukijoje ir Karačiajų Čerkesijoje – 33,6 %. Nedaug rusų gyvena Kaukazo regionuose: Ingušijoje – 1,2 %, Čečėnijoje – 3,7 %, Dagestane – 4,7 %. Valstybinė kalba – rusų; Rusijos įvairiuose regionuose oficialiomis kalbomis dar laikomos abazų (Karačiajų Čerkesija), adygėjų (Adygėja), altajiečių (Altajus), avarų (Dagestanas), baškirų (Baškirija), buriatų (Buriatija), čečėnų (Čečėnija), chakasų (Chakasija), čiuvašų (Čiuvašija), erzių (Mordovija), ingušų (Ingušija), jakutų (Jakutija), kabardinų (Kabarda-Balkarija, Karačiajų Čerkesija), kalmukų (Kalmukija), karačiajų balkarų (Kabarda-Balkarija, Karačiajų Čerkesija), komių (Komija), mansių (Chantų-Mansių autonominė apygarda), marių (Marija), mokšų (Mordovija), nogajų (Karačiajų Čerkesija), osetinų (Šiaurės Osetija Alanija), totorių (Totorija), tuvių (Tuva), udmurtų (Udmurtija) kalbos.
1
20 a. pradžioje gimstamumas Rusijoje buvo vienas didžiausių Europoje, 20 a. pabaigoje, griūvant SSRS, prasidėjo demografinė krizė.
kazokų šokėjai tradiciniais drabužiais (Krasnodaras, 2017)
Daugiausia gyventojų Rusijoje buvo 1991 (148,7 mln.), 1992 natūralusis gyventojų prieaugis tapo neigiamas ir gyventojų pradėjo mažėti. Dėl tokio natūraliojo gyventojų prieaugio nuo 1989 iki 2002 Rusijoje sumažėjo 7,4 mln., iki 2010 – dar 4,3 mln. gyventojų. Šį gyventojų sumažėjimą kompensavo didelė imigracija. 21 a. 1 dešimtmetyje Rusijos demografiniai rodikliai pradėjo gerėti. Nuo 20 a. vidurio Rusijai būdinga gyventojų senėjimas ir moterų skaičiaus didėjimas, 2010 tūkstančiui vyrų teko 1159 moterys. Kai kuriose europinės dalies srityse (Naugardo, Ivanovo, Tulos, Jaroslavlio, Tverės, Vladimiro, Smolensko, Žemutinio Naugardo), Sankt Peterburge 1000 vyrų tenka 1221–1246 moterys. Kamčiatkos krašte ir Čiukčių autonominėje apygardoje moterų yra mažiau negu vyrų.
17,2 % Rusijos gyventojų yra iki 15 m., 57,1 % – nuo 15 iki 64 metų (2020). Vyrai sudarė 45,9 % šalies gyventojų, moterys – 54,1 %. Gyventojai sensta dėl mažėjančio natūraliojo gyventojų prieaugio ir didėjančios moterų gyvenimo trukmės (vyresnių nei 65 m. gyventojų 69 % sudaro moterys, 2010). 2000 gyvenimo vidutinė trukmė buvo 65,3 m. (vyrų – 59,0 m., moterų – 72,3 m.), 2010 – 66,2 (vyrų – 61,4 m., moterų – 73,9 m.), 2020 – 71,9 (vyrų – 66,3 m., moterų – 77,8 metų). Didesni skirtumai būdingi tam tikriems regionams ir etninėms grupėms. Ilgiausia gyvenimo trukmė Šiaurės Kaukaze ir Maskvoje.
Gyventojų vidutinis tankis 8,3 žm./km2 (2017). Gyventojai pasiskirstę labai netolygiai. Dauguma susitelkę europinėje šalies dalyje; Sibire, kuris užima beveik 3/4 šalies teritorijos, gyvena daugiau kaip 1/4 gyventojų. Tankiausiai gyvenama centrinėje ir vakarinėje Rusijos europinėje dalyje – Centro, Šiaurės Kaukazo, Pietų ir Pavolgio federalinėse apygardose. Uralo federalinėje apygardoje gyventojai daugiausia telkiasi tarp Nižnij Tagilo ir Magnitogorsko miestų, Sibire – prie Transsibiro magistralės (Novosibirskas, Omskas, Krasnojarskas, Irkutskas). Daugelio Rusijos didžiųjų miestų apylinkėse gyventojų vidutinis tankis daugiau kaip 1000 žm./km2, pvz., Maskvos aglomeracijoje 10 600 žm./km2. Rečiausiai gyvenama Sibiro ir Tolimųjų Rytų (Čiukčių autonominėje apygardoje) federalinėse apygardose. Iki 20 a. vidurio kaimo gyventojų buvo daugiau nei miesto.
tradicinė totorių ir baškirų šventė (Jekaterinburgas, 2019)
Industrializacija ir kolektyvizacija lėmė didelę gyventojų migraciją į miestus; 1926 miesto gyventojų buvo 18 %, 2010 – 73,6 %, 2020 – 74,8 %. 2010 Rusijoje buvo 11 aglomeracijų ir 11 miestų, turinčių daugiau kaip 1 mln. gyventojų. Ekonomiškai aktyvių gyventojų 76,5 mln., iš jų 5,2 % bedarbių (2017).
https://s.vle.lt/diagramos/109.html
Rusijos dirbančių gyventojų pasiskirstymas pagal ekonominės veiklos sritis (2007)
2
* tūkstančiui kūdikių
** 1972
*** 1991
**** 2011
3
4
3061
Rusijos konstitucinė santvarka