Šamil (Šamlis) 1797 06 26Gimry (Dagestanas) 1871 02 04Medina, Čečėnijos ir Dagestano kalniečių vadovas. Avaras. 1834–59 imamas – karinės teokratinės valstybės imamato vadovas.
Buvo išsilavinęs, pasižymėjo drąsa, karvedžio ir organizaciniais gebėjimais. Rėmėsi dvasininkija ir miuridizmu. Karą su Rusija (Kaukazo karas) paskelbė šventuoju karu su kitatikiais. Pasiekė pergalių prieš Rusijos kariuomenę, 1840–43 dvigubai išplėtė imamato teritoriją, bet iki 1853 pavasario buvo vėl išstumtas į Kalnų Dagestaną ir tęsė partizaninį karą. Imamate įvykdė socialinių religinių reformų (steigė religines mokyklas, suorganizavo pašto tarnybą). Rusijos kariuomenei 1859 09 užėmus imamato centrą (Gunibo kaimą) paimtas į nelaisvę.
Šamil
Prisiekė ištikimybę imperatoriui, 10 m. gyveno tremtyje Kalugoje, vėliau – Kijeve. 1870 išleistas į piligriminę kelionę į Meką, pasiekęs tikslą mirė. Ilgainiui Šamilio įvaizdis mitologizuotas: jis tapo tautosakos, musulmonų kronikų, istorinės ir grožinės literatūros herojumi.