smonė, sąvoka, žyminti subjektyviųjų psichikos apraiškų – suvokimo, mąstymo, emocijų, valios, atminties, vaizduotės – visumą. Dažniausiai siejama su centrinės nervų sistemos veikla. Plačiausia prasme sąmonė apibūdinama kaip subjektyvi realybė, priešinga objektyviajai, arba kaip ideali plotmė, priešinga materialiajai. Nors tikslus sąmonės apibrėžimas iki šiol yra viena sąmonės filosofijos problemų, šiuolaikinėje filosofijoje sąmonės pagrindiniais bruožais dažniausiai laikomi subjektyvumas ir intencionalumas.
Antikos ir vidurinių amžių filosofijoje sąmonės problematika smarkiai susipynusi ir sunkiai atskiriama nuo platesnio – metafizinės pasaulio sąrangos, kosminės harmonijos ar sielos – klausimų rato. Vakarų filosofijos dėmesio centre sąmonė atsidūrė dėl R. Descartes’o veikalų įtakos, įvykus vadinamajam gnoseologiniam posūkiui. Pasak R. Descartes’o, sąmonė yra mąstanti substancija (res cogitans), skiriasi nuo materialiosios substancijos (res extensa), nepasižymi jokiomis pastarosios savybėmis ir gali egzistuoti atskirai nuo jos. Sąmonė yra absoliučiai subjektyvi – turi išimtinę prieigą prie savojo turinio, kokios neturi niekas kitas ir kokios ji pati neturi prie nieko kito. 19 a. pabaigoje, stiprėjant psichologijos mokslui, pagrindine sąmonės problema tapo klausimas, ar sąmonės fenomeną įmanoma paaiškinti objektyviais mokslo duomenimis. 20 a. pirmos pusės analitinėje filosofijoje dėl loginio pozityvizmo ir biheiviorizmo dominavimo sąmonės ir kūno santykio klausimas buvo laikomas beprasmiu ir nevertu svarstyti. Domėjimasis šia problema 20 a. antroje pusėje pirmiausia sietinas su H. Feiglio ir J. J. C. Smarto pasiūlyta psichinių būvių ir centrinės nervų sistemos fiziologinių procesų tapatumo teze, skatinusia psichofizinės redukcijos koncepcijų kūrimą. Tokių koncepcijų svarstymas sudarė naujos analitinės filosofijos krypties – sąmonės filosofijos (philosophy of mind) – klausimų branduolį. Redukcionizmo sąmonės filosofijoje šalininkai (D. Armstrongas, D. K. Lewisas, D. Dennettas, P. Churchlandas ir D. Papineau) teigia, kad smegenų ir sąmonės santykio klausimą galima išspręsti sukuriant tam tikrą empirinę neuronų ir neurocheminių procesų teoriją, kuri adekvačiai paaiškintų, kaip organizmai išgyvena kokybinius sąmonės būvius. Paprastai toks požiūris kyla iš įsitikinimo, kad kokybiniams sąmonės būviams priskiriamą turinį sudaro tik įvairiai interpretuojamas funkcinis ar informacinis turinys. Kokybinius sąmonės būvių aspektus esą galima paaiškinti tiriant, kaip tie būviai, sąveikaudami su fizine aplinka, kaupia ir perteikia informaciją apie tam tikras fizinio pasaulio objektų savybes, pavyzdžiui, spalvas ar kvapus. Viskas, ką galima pasakyti apie sąmonės būvius, gali būti parodyta, kaip nervų sistemos įvairios dalys reaguoja į tam tikrus dirgiklius. Siekiant įrodyti, kad jokia organizmo funkcinių ar fizinių būvių ir paties organizmo sąmonės būvių koreliacija nėra būtina ir stabili ir todėl neįmanomas nei jų tapatinimas ar redukcija, nei adekvatus sąmonės paaiškinimas fizikalizmo ar funkcionalizmo terminais ir priemonėmis, buvo kuriami filosofiniai argumentai ir mintiniai eksperimentai, pavyzdžiui, D. J. Chalmerso zombių egzistavimo, W. Lycano ir S. Shoemakerio perkeistų kokybių (qualia), H. Robinsono ir F. Jacksono žinojimo ir J. Levine’o aiškinimo spragos argumentai. Redukcionizmo priešininkai (T. Nagelis, S. Kripke, H. Robinsonas, F. Jacksonas ir D. J. Chalmersas) gamtamokslinį sąmonės prigimties aiškinimą laikė beveik neįmanomu. Sureikšmindami pažinimo ir kokybinius sąmonės būvių aspektus šio požiūrio šalininkai teigė, kad tokiems sąmonės būviams būdinga kai kas daugiau nei vien funkcinis ar informacinis turinys: šie būviai išgyvenami ypatingu būdu ir šis išgyvenimas yra savaime svarbus, pavyzdžiui, raudonumo suvokimas yra ne vien būvis, suteikiantis regimąją informaciją, kad koks nors objektas yra raudonas, bet ir būvis, kai raudonumas yra subjektyviai išgyvenamas. Sąmonės būvis ne tik praneša apie raudonumą, bet ir išreiškia jį.
76