senóvės Grakijos literatūrà. Senovės graikai yra pagrindinių literatūros žanrų ir rūšių pradininkai, jie sukūrė kūrinio kompozicijos ir struktūros dėsnius, kuriuos vėliau perėmė kitos Europos literatūros. Graikijos literatūra išreiškė pagrindinius senovės graikų pasaulėjautos principus: reiškinio apibrėžtumą, tvarką, saiką, skaidrumą ir aiškumą. Visiems kūriniams (išliko tik dalis) būdinga simetrija. Graikijos literatūra apima 8 a. pr. Kr.–3 a., skirstoma į kelis laikotarpius.
Archajinis laikotarpis (8–6 a. prieš Kristų)
Archajiniu laikotarpiu (8–6 a. pr. Kr.) vyravo epas (herojinis ir didaktinis). Herojiniame epe (Homero Iliada ir Odisėja) atpasakojami tolimos praeities įvykiai, aukštinami protėvių žygiai. Senovė vaizduojama kaip svarbių darbų metas, kai Graikijoje stūksojo galingos tvirtovės, kurias valdė narsūs karaliai, o karžygiai įveikdavo visus pavojus. Hesiodo poema Darbai ir dienos laikoma pirmuoju didaktiniu epu, jame pabrėžiama paprasto valstiečio būties svarba. Poemai Teogonija būdinga filosofinio ir didaktinio epo bruožai. Išliko kiklinio epo (jame išsamiai vaizduojamas mitinis įvykis) fragmentų, nežinomų autorių poema Heraklio skydas ir epo parodija Varlių ir pelių karas. Antrojoje archajinio laikotarpio pusėje susiformavo lyrika: susiklostė eilėraščio forma, imta reikšti individualius jausmus. Eleginiu distichu sukurtoms elegijoms būdinga patriotiniai, politiniai, meilės, filosofiniai motyvai (Kalinas, Tirtajas, Mimnermas, Solonas, Teognidas), jambais parašytuose eilėraščiuose vyravo satyra (Archilochas, Hiponaktas), originalios strofikos kūriniuose – politinių kovų, puotų, meilės motyvai (Alkajas, Sapfo, Anakreontas, Korina). Sudėtingais metrais parašytų choro dainų (himnų, ditirambų, pajanų, epinikijų, enkomijų, trenų) sukūrė Stesichoras, Simonidas, Pindaras, Bakchilidas ir kiti.
Klasikinis laikotarpis (5–4 a. prieš Kristų)
Klasikiniu laikotarpiu (5–4 a. pr. Kr.) įsivyravo drama ir proza. Žymiausi tragedijos kūrėjai – Aischilas, Sofoklis, Euripidas. Pasitelkdami mitų motyvus jie pasakojo apie pavojų nesilaikyti dievų nustatytų dorovės normų, pervertinti save, kėlė pasaulio pažinimo ribų, aistrų pražūtingumo problemas, skatino puoselėti praeities tradicijas ir dorovę, siekti dvasinio ir fizinio grožio (kalokagatijos), saiko. Polių demokratijos laikais suklestėjo komedija. Senojoje, arba atikinėje, komedijoje vyravo valstybės gyvenimo temos. Žymiausias atstovas – Aristofanas. Jis pašiepė visuomenės negeroves, politikų veiksmus, ragino nutraukti brolžudiškus karus, remtis tradicine polio etika, kėlė meno paskirties valstybėje problemą. Komedijose vaizduotos ne mitų, o rašytojo sukurtos juokingos arba paradoksalios situacijos, neįprasti personažai (vapsvos, paukščiai, debesys ir kita). Svarbus tragedijos ir komedijos veikėjas buvo choras. Mitų motyvais kurtos satyrų dramos – juokingo turinio kūriniai, vaidinti po tragedijų. 5 a. pr. Kr. susiformavo istorinė (Herodotas, Tukididas, Ksenofontas), filosofinė (Platonas) ir retorinė (Lisijas, Isokratas, Demostenas) proza. Jos kūrėjai pasakojo istorinius įvykius, dėstė savo filosofines teorijas, svarstė valstybės ir privačius reikalus, rašė kalbas. Jų kūriniai priskirtini prie grožinės literatūros, nes jiems būdinga stilių įvairovė, kalbėjimas vaizdais. Tobulinta prozos kūrinio raiška: kurti kompozicijos principai, dialogo modelis, veikėjų charakterizavimo būdai. Svarstytos literatūros ir retorikos teorijos problemos (Aristotelio Poetika ir Retorika).
Helenizmo laikotarpis (4–1 a. prieš Kristų)
Helenizmo laikotarpio (4–1 a. pr. Kr.) svarbiausias bruožas – individualybės pabrėžimas. Aukštintas humanizmas, gebėjimas neprarasti vidinės laisvės (principas – vergas yra tas, kuris jaučiasi esąs vergas), skirtingų luomų žmonių tarpusavio meilė, dora, ištikimybė laikytos nekintamomis, net likimo nepakeičiamomis vertybėmis. Vertinti individo išgyvenimus atspindintys kūriniai. Naujojoje komedijoje (Menandras, Filemonas, Difilas) pašieptos žmonių ydos (šykštumas, egoizmas, ūmumas ir kita), raginta puoselėti gėrį, mylėti ir užjausti kitus, joje ryšku melodramos užuomazgos. Poezijoje įsivyravo prieštaringos tendencijos: jausmų ir mokslo žinių perteikimas. Buvo perpasakojami reti mitų variantai, aiškinama vietovardžių kilmė. Apolonijo Rodiečio hegzametru parašytame epe Argonautika subtiliai atskleidžiamos herojų aistros, pateikta mitologijos, geografijos ir kitų žinių. Mokslo žinių skelbiama Arato ir Nikandro didaktinėse poemose. Tobulinta forma: įsivyravo trumpi, išdailinti poezijos kūriniai. Kalimachas kūrė epilijus (trumpus epus). Susiformavo nauji žanrai. Teokritas laikomas idilių (trumpi buitiniai vaizdeliai) ir vienos jų grupių – bukolikų (piemenų gyvenimo vaizdeliai) – pradininku. Kaip savarankiškas žanras susiformavo epigrama, joje derinta epitafijos, meilės (jausmų), filosofinių apmąstymų, meno kūrinių aprašymų, humoristinių situacijų elementai. Pradėti kurti romanai. Juose aukštinta meilė ir ištikimybė, ryšku nuotykių literatūros elementai: įsimylėjėliai, išgyvenę laivo sudužimą, plėšikų užpuolimą, vergiją, išsiskyrimą, galiausiai laimingai sugrįžta namo ir susituokia.
Helenizmo ir Romos valdymo laikotarpio (1–3 a.) literatūroje vyravo troškimo tęsti tautos tradicijas, praeities aukštinimo motyvai. Viską neigė ir kritikavo tik Lukianas savo satyriniuose kūriniuose. Antrosios sofistikos ir retorikos atstovai tęsė 5 a. pr. Kr. kalbėsenos (atikizmo) tradicijas. Plutarchas aukštino klasikinio laikotarpio vertybes, skatino atgaivinti heleniškumo tradicijas. Klestėjo romanas (Ksenofontas Efesietis, Achilas Tatijas, Longas, Heliodoras). Pagal graikų pasakojamosios ir retorinės literatūros principus kurta Bizantijos ankstyvoji literatūra.
Vertimai į lietuvių kalbą
Lietuvoje senovės graikų literatūra žinoma nuo Renesanso ir baroko laikų. Lotyniškai parašytuose M. Husoviano, M. Sarbievijaus veikaluose gausu antikinės mitologijos vardų ir aliuzijų. 18 a. pradžioje Rytų Prūsijoje pradėta versti į lietuvių kalbą Ezopo pasakėčias. D. Poška lenkų kalba rašytuose istoriniuose darbuose rėmėsi Herodotu. Pirmoji meniniu požiūriu reikšminga publikacija – 1921 J. Ralio išversta Homero Odisėja. Į lietuvių kalbą išversta Homero Iliada, kiti žymiausių graikų autorių Aischilo, Alkajo, Anakreonto, Archilocho, Aristofano, Aristotelio, Charitono, Epikteto, Euripido, Ezopo, Heliodoro, Herodoto, Herakleito, Hesiodo, Ksenofonto, Longo, Lukiano, Pindaro, Platono, Plutarcho, Sapfo, Sofoklio, Teokrito reikšmingiausi kūriniai. Senovės graikų literatūrą vertė A. Dambrauskas, J. Dumčius, C. Jakaitis, A. Kairienė, B. Kazlauskas, R. Mironas, S. Narbutas, M. Račkauskas, M. Ročka, A. Rukša, A. Smetona, L. Valkūnas, H. Zabulis ir kiti.
senovės Graikijos kultūra
L: V. Šilkarskis Graikų literatūros istorija Kaunas 1938; J. Dumčius Įvadas į antikinę literatūrą Vilnius 1969; D. Dilytė Antikinė literatūra Vilnius 1999.
273
senovės Graikijos architektūra