sensòrinė sistemà (lot. sensorius – jutimo, juslinis), analizãtorius, organizmo nervų sistemos dalis, vykdanti jutimo ir suvokimo funkcijas. Jutimo rezultatas yra pojūtis – tai objektų ir aplinkos reiškinių savybės arba požymio nustatymas (pvz., spalva, kontūras, kvapas, šiurkštumas, judėjimas), suvokimo rezultatas – vaizdas (pvz., namas, einantis žmogus, paukštis). Sensorinę sistemą sudaro periferinė, laidinė ir centrinė dalys. Periferinė sensorinės sistemos dalis yra jutimo organai (pvz., akis, ausis) ir jų pagrindiniai elementai – receptoriai (pvz., akies fotoreceptoriai – kūgeliai ir stiebeliai, vidinės ausies fonoreceptoriai – plaukuotosios ląstelės). Jutimo organų neuronų ilgosios ataugos (aksonai) sudaro laidinę dalį – jutimo nervus (pvz., regos ir klausos nervai). Sensorinės sistemos centrinę dalį sudaro smegenų kamieno jutimo (sensoriniai) branduoliai (pvz., vidurinių smegenų viršutinis ir apatinis dvikalniai, tarpinių smegenų šoninis ir vidinis keliniai kūnai atitinkamai regai ir klausai) ir didžiųjų pusrutulių žievės jutiminės sritys (pvz., pakaušio – regos, smilkinio – klausos, momens – lytėjimo). Kiekviena žievės jutiminė sritis dar skirstoma į pirminius (projekcinius), antrinius ir tretinius laukelius. Sensorinės sistemos projekcinė žievė atsakinga už paprastų objekto arba reiškinio požymių kodavimą (pvz., linija, šviesos taškelis, kraštas tarp šviesaus ir tamsaus plotelio, garso aukštis). Sensorinės sistemos antriniai ir tretiniai laukeliai susiję su sudėtingesnės informacijos kodavimu ir laikymu. Juos pažeidus sutrinka kalbos arba muzikos garsų, raidžių, daiktų ir jų atvaizdų, žmonių veidų suvokimas. Tokie sutrikimai vadinami disgnozijomis (daliniai) ir agnozijomis (visiški). Skirtingos sensorinės sistemos priima ir apdoroja įvairių rūšių (modalumų) informaciją. Pagrindinės sensorinės sistemos yra: klausos, regos, lytėjimo (kinestezijos), prieangio, skonio ir uoslės. Dėl sensorinės sistemos aktyvumo nustatomi tokie stimulų požymiai (kokybė, pvz., spalva, forma, garso dažnis ir tembras, stiprumas, padėtis erdvėje) ir formuojami tų požymių kompleksai – suvokiniai, arba pirminiai vaizdai, kurie žmogaus patirties pertvarkyti virsta atminties vaizdiniais. Sensorinės sistemos labai glaudžiai sąveikauja. Tokių sąveikų geras pavyzdys yra sakytinė ir rašytinė kalba. Parašytų ir sakomų žodžių bei jais žymimų daiktų vaizdai koduojami skirtingais nerviniais tinklais, tačiau pereinama iš vieno modalumo į kitą labai greitai: pamatę daiktą akimirksniu jį įvardijame, išgirdę daikto pavadinimą akimirksniu jį įsivaizduojame arba nupiešiame. Daugelio objektų ir reiškinių vaizdai integruoja dar daugiau modalumų: formą, judėjimą, skleidžiamą garsą, kvapą. Visa paskira ir integruota informacija sudaro žmogaus ir gyvūnų jutiminio pažinimo pagrindą, kuris sujungtas su racionaliuoju pažinimu (mąstymo keliu įgyjama informacija) sudaro žmogaus pažinimo ir visos psichikos turinį. Pažinimo istorinė raida (filogenezė) prasidėjo nuo organizmo ir aplinkos informacinės sąveikos, tai yra specializuotų sensorinių sistemų formavimosi. Iš pradžių atsirado gyvybiškai svarbios (pvz., skausmo, temperatūros jutimo, šviesos ir tamsos skyrimo, skonio), vėliau – garso, prisilietimo, kūno padėties sensorinės sistemos. Pradiniuose evoliucijos etapuose sensorinės sistemos veikė paskirai, vėlesniuose etapuose tobulėjo visos sensorinės sistemos dalys – jutimo organai, laidinė dalis ir ypač centrinis informacijos apdorojimo mechanizmas.
1868