Sebijos mùzika
Liaudies muzika, instrumentai
pučiamųjų instrumentų orkestrų paradas Gucoje (2017)
Liaudies muzika klostėsi veikiama slavų genčių, gyvenusių Balkanuose nuo 7 a., muzikinio folkloro tradicijų. Senoji muzika turi bizantiškosios (Serbijos rytinė dalis) ir romaniškosios (Serbijos vakarinė dalis) muzikinės kultūros bruožų. Liaudies muzikai įtakos turėjo ir islamo muzika (Serbijos pietinė dalis). Vokalinėje liaudies muzikoje melodija ir tekstas sudaro nedalomą vienovę, harmoniniai elementai yra antriniai (palydimieji). Melodijos dažniausiai kvartos arba kvintos diapazono. Diatoninėse melodijose aptinkama dermėkaita, kartais – chromatikos elementų. Vienbalsė liaudies muzika gyvuoja Šiaurės ir Pietų Serbijoje, dvibalsė – Rytų ir Vakarų Serbijoje. Archajinei dvibalsumo formai būdinga pentatoninė struktūra, sekundų sąskambiai. Naujesnė dvibalsumo forma atpažįstama iš tercijos harmoninio pagrindo ir baigiamojo grynųjų kvintų sąskambio.
Didžiausią vokalinės liaudies muzikos dalį sudaro lyrinės dainos, kuriose apdainuojamas metų laikų, gyvenimo ciklas. 15–19 a. vykusi serbų kova su užkariautojais turkais sudaro epinių, lyrinių ir apeiginių dainų turinį. Labai paplitusios epinės dainos, atliekamos akompanuojant gusla. Jos pasižymi improvizaciškumu, deklamaciškumu, šokių – sudėtingais kintamais, kartais mišriais metrais. Baladžių (manoma, jas kurdavo ir atlikdavo moterys) tematika susijusi su vidaus kovomis, moters likimu arba meile. Ypatingu grožiu išsiskiria pietinių serbų meilės dainos serdalinkos. Serbijoje paplitę liaudies muzikos instrumentai: chordofonai gusla, tambura (tamburica), aerofonai svirola, dvojnicė, cevara, okarina. Vienas seniausių muzikos instrumentų – dūdmaišis gaidė (turi 2 arba 3 birbynes). 20 a. pradžioje Serbijoje paplito akordeonas, ypač išpopuliarėjęs po I pasaulinio karo. Dažni įvairios sudėties instrumentiniai ansambliai – nuo 2 atlikėjų (fleita ir mušamieji) iki mažo orkestro.
Profesionaliosios religinės ir pasaulietinės muzikos raida
Religinė muzika susijusi su bizantiškąja liturgija ir serbų liaudies daina. Viduramžiais religinės muzikos centras buvo Hilandaro vienuolynas Atone (Graikija).
Profesionalioji pasaulietinė muzika susiklostė viduramžiais (nuo 13 amžiaus). Jos raidai buvo svarbus klajojančių muzikantų skomorochų (skamrahs) menas. Serbų muzikinės kultūros plėtrai trukdė beveik 5 šimtmečius trukęs turkų viešpatavimas. Stačiatikių bažnytinė muzika plėtojosi laisviau. 19 a. pradžioje, po serbų sukilimų ir nepriklausomybės dalinio atgavimo, susidarė palankesnės sąlygos serbų nacionalinei muzikinei kultūrai. 1822 Sombore, 1838 Pančevo, nuo 19 a. vidurio beveik visuose Serbijos miestuose (Belgrade 1853) buvo įkurtos giedojimo draugijos. Jos ugdė chorinę kultūrą, choro dainų, daugiausia patriotinių, kūrybą ir plėtrą. Dainų chorui sukūrė K. Stankovićius, D. Jenko, S. Maksimovićius ir kiti. 1861 Novi Sade ir 1868 Belgrade įkurti nacionaliniai teatrai. 1899 Belgrade įsteigta pirmoji vidurinė muzikos mokykla. 1918 paskelbus valstybės nepriklausomybę įkurta Belgrado opera (1920; iki II pasaulinio karo repertuarą sudarė Vakarų Europos klasikų, rusų ir šiuolaikinių kompozitorių kūriniai), baleto trupė (1922), Belgrado filharmonija (1923), Belgrado muzikos akademija (1937), pradėta leisti muzikos ir literatūros laikraščiai.
Pirmieji serbų muzikos veikėjai, kompozitoriai
Pirmuoju serbų muzikos veikėju ir kompozitoriumi laikomas J. Šlezingeris (1794–1870). Jis Serbijos sostinėje Kragujevace 1831 įkūrė rūmų kapelą, 1840 – pirmąjį orkestrą (vėliau perkeltas į Belgradą), dalyvavusį rūmų šventėse ir rūmų teatro vaidinimuose. Iš rūmų koncertų ir vaidinimų susiklostė vaidinimai su dainomis, kurie buvo populiarūs Serbijoje iki 20 a. pradžios. Muziką šiems vaidinimams kūrė J. Šlezingeris, D. Jenko, S. Biničkis, N. Durkovićius. Serbų nacionalinės muzikos pradininku laikomas kompozitorius, pianistas, dirigentas, liaudies dainų rinkėjas K. Stankovićius (1831–65; jo pasaulietiniai kūriniai pagrįsti serbų muzikiniu folkloru). 19 a. pabaigoje–20 a. 4 dešimtmetyje chorų sąjūdis ir giedojimo draugijų veikla susijusi su kompozitoriaus, pedagogo J. Marinkovićiaus (1851–1931) kūryba. Jis sukūrė patriotinių ir lyrinių dainų, serbų himną Narodnizbor (1876), romansų (laikomas šio žanro pradininku). Serbų muzikinei kultūrai reikšminga kompozitoriaus, chorų dirigento, pedagogo ir etnomuzikologo S. Mokranjaco (1856–1914) veikla. Jo choriniai kūriniai turėjo daug įtakos serbų profesionaliosios muzikos raidai (bažnytinės chorinės kompozicijos priskiriamos žymiausiems ortodoksų muzikos kūriniams). Kaip Belgrado giedojimo draugijos vadovas (nuo 1887 vadovavo apie 30 m.) jis koncertavo serbų kolonijose užsienyje, subūrė pirmąjį Serbijoje styginių kvartetą (koncertavo 1889–93), įsteigė pirmąją vidurinę muzikos mokyklą (su S. Biničkiu ir S. Manoilovićiumi), dėstė joje, buvo direktorius. Su kitais 1907 įkūrė serbų muzikų draugiją, vienas pirmųjų tyrė serbų muzikinį folklorą. 20 a. pradžioje kompozitorius, dirigentas ir pedagogas S. Biničkis (1874–1942) sukūrė pirmąją nacionalinę operą su liaudies muzikos elementais Auštant (Na uranku, pastatyta 1903), t. p. Belgrado nacionaliniame teatre pastatė operų, dirigavo simfoniniam orkestrui, dėstė muzikos mokykloje. Kiti 20 a. pirmos pusės žymesni muzikai: S. Hristićius, L. Matačićius (abu Belgrado operos ir filharmonijos steigėjai), P. Konjovićius (vienas Belgrado muzikos akademijos steigėjų), M. Milojevićius, J. Slavenskis.
Muzikos raida 20 a. antroje pusėje–21 a. pradžioje
Po II pasaulinio karo Serbijos muzikinės kultūros centrai buvo Belgradas, Novi Sadas ir Nišas. Belgrado opera gastroliavo daugelyje Europos miestų (dažniausiai atliko slavų kompozitorių kūrinius). Koncertus rengė Belgrado filharmonija, Akademinės muzikos ir kultūros draugijos Branko Krsmanović choras, Jugoslavijos liaudies armijos meno ansamblių choras ir orkestras, kamerinis ansamblis Dušan Skovran ir kiti. Nuo 20 a. 5 dešimtmečio serbų kompozitorių kūrybai būdingos įvairios raiškos priemonės, stilių ir žanrų įvairovė. Žymesni kompozitoriai: P. Miloševićius, M. Ristićius, L. Marić, S. Mokranjacas, V. Peričićius, V. Radovanovićius, S. Rajičićius, M. Mihailovićius, Stefanas Hristićius, Petaras Konjovićius, Isidoras Bajićius, Stanislavas Binički ir kiti.
Nacionalinio teatro rūmai Belgrade (1868)
Žymesni atlikėjai: pianistas A. Madžaras, smuikininkai S. Milenkovićius, J. Kolundžija, trimitininkas D. Petrovićius, dainininkės R. Bakočević, B. Cvejić, D. Mastolović, dirigentas O. Danonas ir kiti. Muzikos festivaliai rengiami Belgrade, Negotine, Niše, Novi Sade. Nuo 1992 kasmet Belgrade vyksta Tarptautinė kompozitorių tribūna, kurioje atliekami jaunesniosios kartos kompozitorių kūriniai.
L: I. Jampolski Muzyka Jugoslavii Moskva 1958; I. Martynov S. Mokranjac i serbskaja muzyka Moskva 1958; V. Peričić, D. Skostić Muzički stvaraoci v Srbiji Beograd 1969; Istorijskij razvoj muzičke kulture u Srbiji Beograd 1971, Akordi prošlosti Beograd 1981.
878
Serbijos kultūra
Serbijos konstitucinė santvarka
Serbijos partijos ir profsąjungos