Srijos piliẽtinis kãras, Srijos krzė, 2011 prasidėjęs Sirijos vyriausybės ginkluotųjų pajėgų ir opozicijos karinis konfliktas. 2011 pradžioje prasidėję Arabų pavasario paskatinti masiniai taikūs protestai prieš Sirijos prezidento B. al Assado režimą, po neadekvačiai brutalios režimo reakcijos, 2011 viduryje peraugo į ginkluotą sukilimą, kuris 2012 atvedė į pilietinį karą.
Arabų pavasaris Sirijoje prasidėjo šiek tiek vėliau nei daugelyje kitų arabų šalių – 2011 kovą (ne sausį–vasarį) ir iš pradžių nepasižymėjo masiškumu; be to, pirmieji protestai įvyko provincijos miesteliuose, o ne šalies sostinėje. Tačiau vyriausybinėms saugumo struktūroms ėmusis jėga vaikyti protestuotojus ir keliems jų žuvus, protestai tolydžio tapo masiškesni ir pamažu apėmė visą šalį. Kariuomenei ginklu malšinant protestus, 2011 viduryje iki tol išimtinai taikūs buvę protestai pradėjo virsti ginkluotu maištu, ypač kai į protestuotojų pusę stojo iš vyriausybinės kariuomenės dezertyravę kariai, susibūrę į neformalią Laisvosios Sirijos kariuomenę. Iki 2011 pabaigos Laisvosios Sirijos kariuomenės kovotojai buvo pagrindinė ginkluota sukilimo atrama, tačiau 2012 šiai kariuomenei pradėjus fragmentuotis ir iškilus naujoms, skirtingoms ideologijoms atstovaujančioms sukilėlių grupėms, sukilimas peraugo į pilietinį karą, per kurį tiek prieš vyriausybines pajėgas, tiek tarpusavyje pradėjo kovoti daugiau nei 100 ginkluotų grupių.
Ain al Arabo miestas po Jungtinių Amerikos Valstijų vadovaujamos koalicijos oro atakos (2014 10 24)
Sukilimą prieš Sirijos vyriausybę palaikančios Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV), Turkija ir kitos šalys stengėsi suburti politinį sukilėlių sparną į vieną reprezentatyvų skėtinį organą. Tačiau nei 2011 vasarą susiformavusi Sirijos nacionalinė taryba, nei 2012 11 suformuota Sirijos nacionalinė revoliucijos ir opozicijos jėgų koalicija (žinoma kaip Sirijos nacionalinė koalicija), į kurios sudėtį įėjo Sirijos nacionalinė taryba, netapo reprezentatyviomis politinėmis organizacijomis: nors Sirijos nacionalinė koalicija iki 2017 pabaigos daugiašalėse taikos derybose su vyriausybe formaliai atstovavo visoms Sirijos opozicijos jėgoms, reali jos galia ir autoritetas liko menki, jos nepalaikė ne tik dauguma radikalesnių pažiūrų maištininkų, bet net ir nuosaiki Laisvosios Sirijos kariuomenė.
2012 pradžioje susiformavęs al Kaida padalinys Sirijoje – Pergalės frontas – netrukus tapo pačia sėkmingiausia maištininkų grupe, kuri į savo kontrolę perėmė dideles šalies šiaurės, šiaurės vakarų ir šiaurės rytų dalis. Pergalės fronto kovotojų gretose kovojo ir Irako islamo valstybės atstovai, atsiųsti savo grupės vadovybės iš Irako. 2013 Islamo valstybės ir Pergalės fronto keliai išsiskyrė, pirmoji persivadino Irako ir Sirijos islamo valstybe. Iki 2014 pradžios jai pavyko išstumti visas kitas maištininkų grupuotes iš rytinės Sirijos dalies, besiribojančios su Iraku, o į savo kontolę perėmusi kitoje sienos pusėje esantį Vakarų Iraką 2014 vasarą ji paskelbė įkurianti suverenią valstybę – Islamo valstybę su sostine Raka.
Vykdydama brutalią ekspansinę politiką 2014 antroje pusėje Islamo valstybė tapo stipriausia Sirijoje veikiančia ginkluota jėga, grasinančia ir kitoms maištininkų grupėms, ir Sirijos vyriausybei. Islamo valstybės teritorinė plėtra 2015 pradėta stabdyti tik įsikišus išorės jėgoms, pirmiausia JAV, o vėliau ir Rusijai, kurios pradėjo sistemingą Islamo valstybės strateginių objektų bombardavimo iš oro kampaniją.
sugriautas Chalebas (2016)
Islamo valstybės teritorinės pretenzijos Rytų Sirijoje buvo sužlugdytos 2017 pabaigoje, po daugiau nei dvejų metų sistemingų atskirai JAV ir Rusijos koordinuojamų iš oro palaikomų sausumos karinių kampanijų, po jų didžioji Rytų Sirijos dalis sugrįžo į bent nominalią vyriausybinių pajėgų kontrolę.
Po Islamo valstybės sutriuškinimo jos valdytų teritorijų Sirijoje kontrolę perėmė šalies šiaurės rytuose veikiančių kurdų dominuojamos Sirijos demokratinės pajėgos. 2022 ši šalies dalis vis dar nebuvo perimta vyriausybinių pajėgų. Vyriausybė vis dar nekontroliavo ir vadinamojo Idlibo anklavo, besišliejančio prie Turkijos sienos, kuriame įsiviešpatavo didžiausių Damasko vyriausybės priešininkų (iš esmės džihadistų ir radikalių islamistų) grupuotės.
Per pilietinį karą iki 2022 pradžios žuvo daugiau kaip 0,5 mln. žmonių, daugiau kaip 6 mln. Sirijos piliečių pabėgo iš šalies. Visos kovojančios pusės viena kitą kaltino karo nusikaltimais ir nusikaltimais žmogiškumui, neteisėtais įkalinimais, kankinimais ir nužudymais, draudžiamų ginklų (cheminių) ir teroristinės taktikos panaudojimu. Nepriklausomi stebėtojai užfiksavo daugybę nusikalstamo elgesio atvejų tiek iš režimo, tiek iš maištininkų grupių pusės. Kai kuriais atvejais fiksuota etnokonfesinių valymų ir etnocido atvejų, dėl jų pakito šalies regionų demografinė sudėtis – etnokonfesinių (ypač krikščionių) mažumų atstovai dėl kovojančių grupių (ypač radikalių islamistų ir džihadistų) priešiškumo buvo priversti palikti savo šimtmečiais gyventas teritorijas ir glaustis saugesniuose regionuose (tapti vidaus perkeltais asmenimis) arba pasitraukti iš šalies (tapti pabėgėliais).
Šalis patyrė didelių infrastruktūrinių praradimų, nemažai miestų, tarp jų ir didžiausias – Chalebas – smarkiai apgriauti, nukentėjo istorinis paveldas – architektūriniai paminklai (pvz., antikiniai Palmyros griuvėsiai, Chalebo senamiestis, Riterių pilis prie Chimso), muziejų eksponatai. Sirijos ekonomika patyrė didžiulį nuosmukį, krito pragyvenimo ir didėjo skurdo lygis, trumpėjo vidutinė gyvenimo trukmė.
Nors pilietinis karas nepakeitė valdančiojo Sirijos režimo, jis buvo ženkliai susilpnintas ir tapo labai priklausomas nuo Rusijos ir Irano. Per karą pakoreguotai Sirijos konstitucijai pakeitus BAAS statusą – atsisakius jos išskirtinio vaidmens šalies gyvenime – teoriškai atsivėrė galimybė užbaigti šios partijos vienvaldystę.
844