socialstinė visúomenė, komunistų partijų valdomose šalyse sukurti visuomeniniai santykiai, pagal marksizmo-leninizmo doktriną laikyti pereinamuoju į komunizmą laikotarpiu. Šiuo terminu apibūdinama SSRS ir kitų socialistinių (socializmas) šalių (Rytų Europos šalys 20 a. 5–10 dešimtmečiais, buvusi Jugoslavija, Kambodža, Kinija, Kuba, Laosas, Mongolija, Šiaurės Korėja, Vietnamas) visuomenės. Socialistinės visuomenės keliamiems tikslams pasiekti sovietinėje sistemoje buvo numatyti nemokamo švietimo, socialinės apsaugos mechanizmai ir represinis (represija) aparatas, kuris ankstyvuoju laikotarpiu turėjo suvaržyti turtingesnės visuomenės (buržuazija, dvarininkai), dalies inteligentijos sluoksnius laikant juos liaudies priešais, nacionalizuojant jų turtą, siunčiant į koncentracijos lagerius, ištremiant, žudant, atimant galimybę vėliau jiems ar jų artimiems giminaičiams siekti karjeros. Formaliai dabartis ir ateitis socialistinėje visuomenėje turėjo priklausyti sovietinei liaudžiai, tai yra iš darbininkų ir valstiečių kilusiems asmenims, įtraukiant vadinamuosius perauklėtus kitų sluoksnių atstovus. Šis principas buvo įtrauktas į socialistinių valstybių teisės aktus, planus, propagandą ir viešojo gyvenimo diskursą. Tikrovėje formavosi nauja privilegijuota klasė. Lenininės (leninizmas) nacionalinės politikos principai, propagavę internacionalizmą ir siekę užtikrinti tautų klestėjimą ir suartėjimą, galutinėje fazėje turėjo įgyvendinti tautų susiliejimą; tai liudytų apie gana homogeniškos sovietinės visuomenės susiformavimą. SSRS vadinamojo brandžiojo socializmo laikais (20 a. 8 dešimtmetyje) L. Brežnevas ir jo aplinka dažniau vartojo terminą sovietinė liaudis rodydami pasiryžimą įgyvendinti V. Lenino ir J. Stalino nacionalinės politikos principus. Rusų kalbos stiprinimas turėjo tapti šios politikos vienu svarbiausių įrankių. Tam tikslui 1977 ir 1979 Taškente vyko sąjunginės konferencijos, numatančios rusų kalbos įsigalėjimą ikimokyklinėse ir bendrojo lavinimo įstaigose. Ši politika aktyviausiai buvo įgyvendinama 9 dešimtmetyje. Nors prievarta buvo brukamas internacionalizmas, daugumoje SSRS respublikų buvo gana stiprios susitelkimo į nacionalinę tapatybę ir vietinių interesų tendencijos, jas skatino ir palaikė vietinis partinis elitas. Vidurinės Azijos respublikoms patiriant sovietinę modernizaciją tuo pat metu formavosi modernios tautos (pavyzdžiui, kazachų, turkmėnų, uzbekų). Baltijos ir Kaukazo šalių gyventojai savo nacionalinę tapatybę dažnai siekė grįsti paveldo, istorijos, simbolių saugojimo iniciatyvomis taip priešindamiesi niveliuojančiai centro politikai ir kultūros, ir ekonomikos srityse; tai buvo būdinga, kai sistema patyrė stagnaciją ir pradėjo irti. 20 a. 9 dešimtmetyje nacionaliniai judėjimai Baltijos, etniniai konfliktai Kaukazo šalyse akivaizdžiai liudijo, kad sovietinei sistemai nepavyko panaikinti nacionalinės tapatybės skirtumų ir jie tapo vienais svarbiausių sovietinės sistemą sugriovusių veiksnių.
Socialistinė visuomenė, kurią sudarė įvairių tautybių ir etninių grupių atstovai, iki pat sovietinio bloko suirimo netapo homogenišku dariniu. Daugumoje respublikų, ypač vėlyvuoju laikotarpiu, vis dėlto susiklostė bendri to meto gyventojams būdingi bruožai, jie daugiausia pasireiškė kai kuriais įpročiais, sovietinės kasdienybės, darbo etikos bruožais, mentaliteto aspektais. Tikrovėje beklasės visuomenės sukurti nepavyko, formavosi naujos vadinamųjų laimėtojų (naujoji klasė, nomenklatūra, spekuliantai ir kita) ir vadinamųjų pralaimėtojų grupės; tai ypač išryškėjo L. Brežnevo valdymo metais, kai gyventojų vartojimo lūkesčiai didėjo, bet vartojimo galimybės buvo nepakankamos, vis daugiau prekių ir paslaugų tapo deficitu. Valdžioje esančių grupių (nomenklatūros, biurokratijos sluoksnių) aprūpinimą prekėmis ir paslaugomis užtikrino įsivyravusi privilegijų sistema. Viena svarbiausių strategijų skirstant išteklius, prekes ir paslaugas buvo ryšių įgijimas valdžios institucijose. Išgyvenimo sąlygomis susiformavo nauji kasdienybės įpročiai: formalių reikalavimų apėjimas, dvejopa elgsena ar kalbėjimas (viešai ir privačiai) ir net nesukūrus naujojo sovietinio žmogaus suformuotas vadinamojo homo sovieticus tipas buvo būdingas beveik visoms sovietinėms respublikoms. Rytų Europos socialistinės valstybės patyrė panašius procesus, nors daugumoje jų (pavyzdžiui, buvusioje Jugoslavijoje, Lenkijoje, Vengrijoje) privati inciatyva buvo mažiau suvaržyta nei SSRS, gyventojai buvo šiek tiek mažiau priklausomi nuo komandinės planinės ekonomikos. Komunistiniams (komunizmas) režimams žlugus dauguma šių šalių pasuko demokratizacijos (demokratija) ar autoritarizmo keliu, socialistinė ideologija prarado savo reikšmę. 21 a. pradžioje socialistinę santvarką vis dar palaikančiose valstybėse susiformavo skirtingos visuomenės. Kinija, Vietnamas kapitalistinį gamybos būdą derina su socialistine santvarka, visuomenės nariai turi nemažai laisvės privačiai iniciatyvai. Kuba, ypač Šiaurės Korėja lieka uždaros valstybės, kuriose visuomenės gyvenimą daugiausia lemia diktatūrinio politinio režimo sprendimai ir valdymas.
2628