Sulà, Lùcijus Kornèlijus Sulà (Lucius Cornelius Sulla) 138 pr. Kr. 78 pr. Kr.Roma, Romos karo ir politinis veikėjas.
Kilęs iš nusigyvenusios patricijų šeimos. Iškilo per Jugurtos karą (111–105). 93 pr. Kr. Kilikijos pretorius, 92 propretorius. 88 tapo konsulu ir Azijos provincijos valdytoju, buvo paskirtas karo su Ponto karaliumi Mitridatu VI Eupatoru vadu.
Liaudies tribūno populiaro Sulpicijaus Rufo pastangomis netekęs Azijos provincijos valdytojo ir kariuomenės vado pareigų (juo buvo paskirtas Marijus), Sula 88 pr. Kr. užėmė Romą ir susidorojo su politiniais priešininkais. Padarė optimatų pozicijas stiprinančių reformų. 86 pradėjo karą su Pontu ir kelis kartus sumušė Mitridato VI Eupatoro kariuomenę. 84 baigęs karą pradėjo kovą su Marijaus šalininkais (87 Marijus užėmė Romą, bet 86 mirė), kurie savarankiškai kariavo su Ponto karaliumi. 83 išsilaipino Italijoje ir 82 užėmė Romą.
81 išrinktas diktatoriumi su neribotais įgaliojimais ir neribotam laikui. Persekiojo politinius priešininkus (dėl proskripcijų nukentėjo keli tūkstančiai romėnų), išžudė samnitų, etruskų gentis. Sula ir jo šalininkai tapo vienais turtingiausių žmonių. Naujais įstatymais (apribojo liaudies tribūnų veiklą, senatui suteikė plačias teismines funkcijas) gynė senato oligarchijos interesus, stengėsi apriboti populiarų politinę veiklą ir apsidrausti nuo naujų perversmų. Rėmėsi reguliaria samdoma kariuomene (valdžios atrama tapo ir karo veteranai).
79 pr. Kr. savanoriškai atsisakė diktatoriaus įgaliojimų, bet išlaikė įtaką politiniam gyvenimui.