Súomijos mùzika
Dainuojamasis folkloras
Dainuojamojo folkloro žanrai ir tematika daugiausia susiję su Kalevalos epu. Seniausias dainuojamasis žanras – runonlaulu, t. y. poemos pagal Kalevalos runas. Suomijos didesnėje dalyje dainuodavo vienas dainininkas. Melodijas sudaro 1–2 frazės, kiekviena eilutė baigiama tonika ar sekunda, dvigubai ilgesniu garsu, ritmas – silabinis, 5/4 metro. Karelijoje šias poemas daugiausia antifoniškai dainuodavo moterys. Gyvavo vestuvių ir laidotuvių raudos (pagal Kalevalą) – improvizuojamasis žanras, grįstas tradiciniais elementais, tam tikrais modeliais; melodija – rečituojamoji, turi mikrointervalikos ir mikroritmikos. Raudodavo tik moterys; raudotojos burdavosi į uždaras grupes. Religinių giesmių melodika nesusiklostė į tam tikrą žanrą. Būta daugybės giesmių, choralo variantų, kurie giedoti ne tik bažnyčiose, bet ir per kitokius sambūrius. Religines giesmes labai sureikšmino protestantizmas.
Muzikos instrumentai
15 stygų kantelė (medis, geležis, pagaminta iki 1877, Suomijos nacionalinis muziejus)
trimitas tuohitorvis (medis, beržo tošis, 20 a. pirma pusė, meistras Oiva Lehmustola, Helsinkio miesto muziejus)
Seniausias styginis muzikos instrumentas kantelė (manoma, baltiškos kilmės). Gausu piemenų pučiamųjų muzikos instrumentų; paprasčiausi – beržo tošis ar gyvulio ragai, šiaudo ar nendrės birbynės, vėliau atsirado ir liežuvėlinių pučiamųjų instrumentų. Labiausiai paplito trimitai tuohitorviai (panašūs į daudytes). Instrumentais piemenys pūsdavo signalus, grodavo per apeigas ar pasilinksminimus. Bažnyčiose 17 a. paplito smuikas, 19 a. jis įsigalėjo etninėje muzikoje (pakeitė kantelę). Liaudies šokių muzikos ritmui pabrėžti buvo griežiama trumpesniu stryku. 19 a. liaudies muzikantai ėmė pūsti klarnetus.
suomiai groja liaudies muzikos instrumentais (vikingų mugė Alandų salose)
Vadinamoji šiuolaikinė liaudies muzika
20 a. 8 dešimtmetyje suklestėjo vadinamoji šiuolaikinė suomių liaudies muzika, atgaivinanti senųjų meistrų kultūrą, t. p. adaptuojanti džiazą, naująsias buitinių šokių, popmuzikos tendencijas. Liaudies muzikos centras – Kaustinenas. Jame vyksta tarptautiniai festivaliai (Kaustineno liaudies muzikos festivalis, nuo 1968), smuikininkų sąskrydžiai (2021 Kaustineno griežimas smuiku paskelbtas UNESCO Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo vertybe), veikia Liaudies muzikos institutas. Žymesni šiuolaikinio folkloro muzikantai: smuikininkas Konsta Jylhä (1910–84), grupė Värttinä (1983 Rääkkyloje įkūrė Sari ir Mari Kaasinen), akordeonininkai Maria Kalaniemi, Kimmo Pohjonenas (abu g. 1964), dainininkai Nilsas-Aslakas Valkeapää (1943–2001), Niko‑Mihkalas Valkeapää (g. 1968), Ulla Pirttijärvi‑Länsman (g. 1971).
Muzika iki 18 amžiaus
Viduramžių laikotarpio profesionaliosios muzikos pagrindą sudarė grigališkasis choralas, kuris giedotas dominikonų ordino vienuolynuose. Šio choralo centras buvo Åbo (dabar Turku). Reformacijos laikotarpiu paplito protestantiškasis choralas, atsirado religinių liaudies melodijų. Iki 17 a. choralo mokyklų ir giedojimo daugiausia būta Åbo ir Viipuri (dabar Vyborgas) miestuose. Manoma, vargonai Suomijos bažnyčiose pradėti naudoti 16 amžiuje. Žymiausias 17 a. Viipuri vargonininkas – Detleffas Hunnius (1615–64). 17 a. viduryje vienu muzikos centrų tapo Ostrobotnija. Åbo dar nuo viduramžių veikė katedros mokykla, 17 a. viduryje įkurta licėjus ir akademija (įkurta 1640, nuo 1828 universitetas, perkeltas į Helsinkį). Glaudžiai bendradarbiavo bažnyčios ir mokyklos. Baigę šias mokyklas kantoriai turėjo privilegiją diriguoti viešuosius miesto spektaklius, padėti kariniams ir municipaliniams muzikantams; mokiniai giedodavo bažnyčiose, per religines šventes, laidotuves, vestuves. Mokyklose studijuota Renesanso kompozitorių Orlando di Lasso, Josquino des Prés, ankstyvojo baroko kompozitoriaus M. Pretorijaus kūryba. Svarbiausias viduramžių muzikos palikimas – lotynų kalba Vokietijoje išleistas giesmynas Pamaldžiosios giesmės (Piae Cantiones 1582, redaktorius Teodoricus Petri; suomių kalba, 1616). Išlikę kapelų repertuarai rodo Suomijoje skambėjus tų laikų instrumentinę muziką. 1967 Turku akademiją baigęs Isaacas Wasbohhmas (m. 1722) Vaasoje dirbo muzikos mokytoju, manoma, iki 1702 dirigavo nedideliam orkestrui; išliko jo nukopijuota muzikos knyga, kurioje užrašyta baroko šokių.
Pasaulietinė muzika klestėjo Švedijos karaliaus Gustavo I Vazos sūnaus Suomijos kunigaikščio Jono III dvare Turku (1556–63). 17 a. pasaulietinė muzika plito Turku ir kituose šalies miestuose, klestėjo miesto muzikantai.
18 amžiaus muzika
1747 Turku akademijoje įkurta kapela (sudarė apie 10–15 muzikantų), jos vadovu paskirtas švedų vargonininkas Carlas Petteris Lenningas (1711 ar 1712–88). Pirmuosius viešus orkestro koncertus 1773 ir 1774 Suomijoje surengė Auroros draugija (slapta literatų draugija, 1770–79 veikusi Turku akademijoje, turėjo mažą orkestrą). Vyko muzikos vakarai (soirées, pagal prancūzų tradiciją). Juose koncertuodavo geriausi atlikėjai. Šiai draugijai sunykus, 1790 įkurta Turku muzikos draugija (Turun Soitannollinen Seura; seniausia veikianti draugija Suomijoje). Jos orkestrui (sudarė apie 25 muzikantai) vadovavo Erikas Ferlingas (1733–1808), programoje skambėjo Mannheimo mokyklos kompozitorių, F. J. Haydno, W. A. Mozarto kūriniai. 1786 surengtas pirmasis viešas koncertas Helsinkyje.
18 a. pabaigoje kūrė pirmieji žinomi suomių kompozitoriai mėgėjai (kunigai, pirkliai, karininkai, teisininkai), tarp jų – Gabrielis Hannelius (1752–1803), Erikas Tulindbergas (1761–1814), Thomasas Byströmas (1772–1839), Lithanderių šeima (tėvas Johanas, 1742–89, sūnūs Carlas Ludvigas, 1773–1843, Ernstas Gabrielis, 1774–1803, Fredrikas Emanuelis, 1777–1823, Davidas Wilhelmas, 1780–1827, Christophylos Samuelis, 1778–1823, duktė Charlotte, 1784–1858). Iš profesionalių muzikantų kūrybos išliko klarnetininko Bernhardo Henriko Crusello (1775–1838) kūriniai klarnetui, zingšpylis Mažoji vergė (Lilla slavinnan 1824).
19 amžiaus–21 amžiaus pradžios muzika
1812 sostine tapus Helsinkiui ir 1828 iš Turku perkėlus akademiją (virto universitetu), miestas tapo muzikinio gyvenimo centru. 1835 į Suomiją atvyko ir universitete pradėjo dėstyti F. Pacius. 1838 universitete jis įkūrė Akademinį vyrų chorą (Akademiska Sångföreningen; su choru ir orkestru jis pastatė stambių veikalų, surengė simfoninių koncertų), sukūrė pirmąją Suomijoje operą Karaliaus Karolio medžioklė (Kaarle-kuninkaan metsästys 1852), kitų scenos veikalų, Suomijos nacionalinio himno (žodžiai J. L. Runebergo, pirmą kartą atliktas 1848 05 13) muziką. Jo kūryba turi C. M. von Weberio muzikos bruožų, esama ir Kalevalos runų elementų.
Robert Kajanus
Suomijos muzikos raidai reikšminga dirigento, kompozitoriaus ir pedagogo Roberto Kajanuso (1856–1933) veikla. 1882 į Helsinkį grįžęs po studijų Leipcige ir Paryžiuje jis įkūrė Helsinkio orkestro draugiją (dabar Helsinkio filharmonijos orkestras; pirmasis suomių profesionalusis simfoninis orkestras, seniausias nuolat veikiantis orkestras Skandinavijos šalyse), iki 1932 buvo orkestro vyriausiasis dirigentas (1888 jam diriguojant pirmą kartą Suomijoje atlikta L. van Beethoveno IX simfonija d‑moll). Tais pačiais metais Martinas Wegelius (1846–1906) įkūrė Helsinkio muzikos institutą (1924–39 Helsinkio konservatorija, 1939–2013 Sibelijaus muzikos akademija, nuo 2013 Helsinkio menų universitetas). 19 a. antroje pusėje užsienyje studijavę suomių muzikai pirmenybę teikė Vokietijos (Leipcigo konservatorija, Sterno konservatorija Berlyne, įkurta 1850), o ne Rusijos aukštosioms mokykloms.
Pirmosios suomių simfonijos (1847) autorius – kompozitorius mėgėjas Axelis Gabrielis Ingelius (1822–68). Jis, kaip ir kiti to laikotarpio mėgėjai Frederikas Augustas Ehrströmas (1801–50), Augustas Engelbergas (1817–50), Karlas Collanas (1828–71), Gabrielis Linsénas (1838–1914), daugiausia rašė saloninę muziką. Vėlyvojo romantizmo bruožai būdingi Ernsto Mielcko (1877–1899) kūrybai (simfonija f‑moll, 1897, koncertas fortepijonui ir orkestrui, 1989, Suomiškoji siuita, 1899). Tautinės tematikos ir folkloru grįstos muzikinės kalbos kūriniais į patriotinį sąjūdį buvo įsilieję kompozitoriai S. Palmgrenas, E. G. Melartinas, Ilmari Hannikainenas (1892–1955). Jų kūriniai priskirtini vėlyvojo romantizmo stilistikai. Itin reikšminga J. Sibelijaus simfoninė poema Kullervo (1892), nuo kurios prasidėjo suomių muzikos stilius. Jo simfoninės poemos, 7 simfonijos (1898–1924) ir koncertas smuikui ir orkestrui (1903) išgarsino Suomijos muziką pasaulyje. Po I pasaulinio karo J. Sibelius atsiribojo nuo naujųjų Europos meninių tendencijų; jo paskutinis reikšmingas kūrinys – poema Tapiola (1926), grįsta tonacine sistema.
kompozitoriaus J. Sibelijaus paminklo Helsinkyje fragmentas (plienas, 1967, skulptorė E. Hiltunen, © LATGA / KUVASTO, 2020)
Kiti žymesni 19 a. pabaigos–20 a. pirmos pusės kompozitoriai: O. Merikanto, L. A. Madetoja, Armasas Järnefeltas (1869–1958; svarbiausi kūriniai – simfoninės poemos, kūriniai orkestrui, miniatiūros), Toivo Kuula (1883–1918), Armasas Launisas (1884–1959, svarbiausi kūriniai – operos), Heino Kaski (1885–1957).
20 a. suomių muzikoje gyvavo dvi srovės: ekspresyvus neoromantizmas ir gaivalingas modernizmas. Pastarajam priklauso kompozitoriai Ernestas Pingoud (1887–1942), Väinö Raitio (1891–1945), Paavo Heininenas (1938–2022) ir Jukka Tienssuu (g. 1948, jo kūrinių atlikta Lietuvoje). Neoromantikai J. Kokkonenas, A. Sallinenas, Pehras Henrikas Nordgrenas (1944–2008), Jouni Kaipainenas (1956–2015) sukūrė operų, simfonijų. Abi šias kryptis derino A. Merikanto, Uuno Klami (1900–61), Mikko Heiniö (g. 1948), Kimmo Hannu Tapio Hokola (g. 1958), Juhani Nuorvala (g. 1961). Po II pasaulinio karo muzikoje plito neoklasicizmas (Jouko Tolonenas, 1912–86, Ahti Sonninenas, 1914–84, Seppo Nummi, 1932–81), vėliau – dodekafonija (E. V. Bergmanas, Nilsas‑Ericas Fougstedtas, 1910–61, Usko Meriläinenas, 1930–2004), atonalizmas (Touno Marttinenas, 1912–2008, Harri Wessmanas, g. 1949). Elektroninės muzikos pradininkas – Martti Vuorenjuuri (1932–2008), žymiausias kūrėjas – Osmo Lindemanas (1929–87).
20 a. 10 dešimtmetyje išgarsėjo kompozitoriai E. Rautavaara, Leifas Segerstamas (g. 1944), Esa‑Pekka Salonenas (g. 1958); Lietuvoje atlikta Kaijos Saariaho (1952–2023), Magnuso Lindbergo (g. 1958) kūrinių. Muzikos kinui sukūrė E. Aaltonenas, Heikki Aaltoila (1905–92), Einaras Englundas (1916–99), Jukka Linkola (g. 1955), Tuomasas Kantelinenas (g. 1969).
20 a.–21 a. pradžios žymesni dirigentai P. Berglundas, O. Kamu, Tauno Hannikainenas (1896–1968), Osmo Antero Vänskä (g. 1953), Jukka‑Pekka Saraste (g. 1956), Johnas Storgårdsas (g. 1963), Sakari Markusas Oramo (g. 1965), Dalia Stasevska (g. 1984), smuikininkai Linda Magdalena Cullberg Lampenius (g. 1970), Elina Vähälä (g. 1975), Pekka Kuusisto (g. 1976), pianistai Alexandra Emilia Lindberg‑Larsen (1849–1933), Karlas Ekmanas (1869–1947), Ralfas Georgas Nilsas Gothóni (g. 1946).
Opera
Väinö Raitio operos Jeftės duktė spektaklio scena (1931, dirigentas Martti Similä, režisierius Väinö Sola, baletmeisteris Georgeʼas Gé, scenografas Martti Tuukka; Suomių operos teatras Helsinkyje)
1768 Turku atlikta pirmoji opera Suomijoje – švedų aktoriaus Carlo Gottfriedo Seuerlingo trupė parodė Johanno Theileʼs operos Adomas ir Ieva spektaklį (manoma, atlikta be orkestro). 1824 03 30 Vyborge Ferdinando Kauerio operos Dunojaus mergelė spektaklį parodė Johanno Arnoldo Schultzo trupė iš Vokietijos. 1852 03 24 Švedų teatre Helsinkyje įvyko pirmosios Suomijoje sukurtos operos F. Pacijaus Karaliaus Karolio medžioklė premjera (atlikta švedų kalba). 1870 Arkadijos teatre Helsinkyje Suomių draugija parodė G. Verdi operą Trubadūras suomių kalba. Suomijos operos teatro pradžia siejama su Kaarlo Bergbomo (1843–1906) veikla: jo vadovaujamame Suomių teatre Helsinkyje 1873–79 veikė Dainavimo skyrius (suomių kalba pastatė apie 30 operos spektaklių). 20 a. pradžioje Suomių nacionaliniame teatre Helsinkyje R. Vagnerio operų pastatymus rengė impresarijus Edvardas Fazeris (1861–1943). 1911 Helsinkyje įkurtas Operos teatras (1914–56 Suomių opera, nuo 1956 Suomijos nacionalinė opera). Nuo 1912 rengiamas Savonlinnos operos (vyko iki 1917, atkurtas 1967), nuo 1975 – Ilmajoki muzikos festivalis.
Žymiausios 19–20 a. dainininkės: Emma Engdahl‑Jägerskiöld (1852–1930), Alexandra Ahnger (1859–1940), Maria Järnefelt‑Palmgren (1871–1929), A. Ackté‑Jalander. 20 a.–21 a. pradžios žymesni dainininkai: bosai M. Talvela, Kimas Borgas (1919–2000), Mattis Kalervo Salminenas (g. 1945), tenorai Alfonsas Almi (1904–91), Veikko Tyrväinenas (1922–86), baritonas Jorma Kalervo Hynninenas (g. 1941), sopranai Hanna Lilian Granfelt (1884–1952), Terttu Aulikki Rautawaara (1906–90), Ritva Alina Auvinen‑Kolehmainen (g. 1932), Karita Mattila (g. 1960). Operų sukūrė kompozitoriai L. A. Madetoja, K. Aho, A. Sallinenas, E. Rautavaara, Tauno Olavi Marttinenas (1912–2008), Tauno Pylkkänenas (1918–80; 1960–69 buvo Suomijos nacionalinės operos meno vadovas), Jorma Juhani Panula (g. 1930), Ilkka Kuusisto (g. 1933), K. Saariaho ir kiti.
Hanna Lilian Granfelt atlieka Solomė vaidmenį R. Strausso operos Salomė spektaklyje (20 a. pradžia)
Organizacijos, festivaliai, konkursai
Operos ir baleto teatro rūmai Helsinkyje (1993, architektai Eero Hyvämäki, Jukka Karhunenas, Risto Parkkinenas)
1927 įkurtas Suomijos radijo simfoninis orkestras, 1945 – Suomijos kompozitorių sąjunga, 1949 – Šiuolaikinės muzikos draugija, 1965 – Suomijos simfoninių orkestrų asociacija, 1968 – Suomijos operos asociacija. Nuo 1951 organizuojamas festivalis Sibelijaus savaitė (vyko iki 1965, atkurtas 1968 kaip Helsinkio festivalis), 1956 – Jyväskylos kultūros, 1960 – Turku muzikos festivalis. Nuo 1945 vyksta Majos Lind pianistų, nuo 1965 – Sibelijaus smuikininkų (Sibelijaus konkursas), nuo 1995 – Sibelijaus dirigentų (Sibelijaus konkursas), nuo 1984 – Mirjam Helin dainininkų, nuo 1991 – Paulo smuikininkų konkursas. 1963 įkurtas Suomijos nacionalinės operos simfoninis orkestras (1963–73 vyriausiasis dirigentas Jussi Jalasas). 1993 pastatyti Operos ir baleto teatro rūmai Helsinkyje (architektai Eero Hyvämäki, Jukka Karhunenas, Risto Parkkinenas) – pirmasis specialiai operai suprojektuotas pastatas Suomijoje.
Suomijos ir Lietuvos muzikiniai ryšiai
A. R. Niemi rinko lietuvių liaudies dainas (dalį su A. Sabaliausku paskelbė rinkinyje Lietuvių dainos ir giesmės šiaurrytinėje Lietuvoje 1912). Veikale Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimai (Tutkimuksia liettualaisten kansanlaulujen alalta 1913, lietuvių kalba 1932 21996) tyrė lietuvių liaudies dainų kilmę, ryšius su latvių ir suomių liaudies dainomis. Muzikologas, semiotikas (A. J. Greimo mokinys) ir pianistas E. A. P. Tarasti tyrė ir propagavo užsienyje M. K. Čiurlionio kūrybą, lietuvių kultūrą, skaitė pranešimus Lietuvoje. Pas jį stažavo muzikologės R. Stanevičiūtė‑Kelmickienė, I. Jasinskaitė-Jankauskienė, V. Gruodytė, V. Janatjeva, L. Navickaitė. Ostrobotnijos kamerinis orkestras (įkurtas 1972) įrašė lietuvių kompozitorių kūrinių (O. Balakauskas jam 1989 sukūrė III Ostrobotnijos simfoniją), 1999 koncertavo Vilniuje tarptautiniame šiuolaikinės muzikos festivalyje Gaida. 20 a. 8 dešimtmetyje Suomijos muzikos mokymo institucijose dėstė nemažai lietuvių atlikėjų, tarp jų – smuikininkai A. A. Gricius, R. Čekuolis, altininkas T. Šernas, pianistės N. Kasperavičiūtė, E. Kiškytė, A. E. Radvilaitė. 21 a. 1 dešimtmetyje Suomijos ir Lietuvos bendradarbiavimas išsiplėtė: įrašų studija Finlandia Records leidžia lietuvių kompozitorių ir atlikėjų kompaktines plokšteles, Lietuvos muzikos ir teatro akademija dalyvauja Socrates / Erasmus programoje su Helsinkio universitetu, politechnikumu, Helsinkio menų universitetu, Turku taikomųjų mokslų universitetu ir kitomis aukštosiomis mokyklomis.
L: Composers of Finland Porvoo 1965; P. Helistö Finnish Folk Music Helsinki 1973; P. Hako Finnish opera Helsinki 2002; K. Korhonen Inventing Finnish Music: Contemporary Composers from Medieval to Modern Helsinki 2007.
1038
2271
Suomijos kultūra
Suomijos konstitucinė santvarka
Suomijos partijos ir profsąjungos