sutarts, dviejų ar daugiau fizinių arba juridinių asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius.

Sutarties elementai

Labiausiai paplitusi sandorių rūšis. Sudaromos pirkimo–pardavimo, nuomos, rangos, paslaugų teikimo, vežimo, draudimo, franšizės, distribucijos, paskolos ir kitos sutartys.

Būtinas sutarties elementas – savanoriškumas. Draudžiama versti asmenį sudaryti sutartį prieš jo valią (kai kada galimi tam tikri ribojimai, pvz., viešasis juridinis asmuo, teikiantis paslaugas ar parduodantis prekes, privalo sudaryti viešąją sutartį, tam tikri draudimai gali būti nustatyti konkurencijos teisės). Šalys turi teisę nustatyti sutarties sąlygas, tarpusavio teises ir pareigas. Bet kokie šalių valios trūkumai (klaida, apgaulė, prievarta, ekonominis spaudimas) gali padaryti sutartį negaliojančią. Sutarčiai įsigalioti pakanka veiksnių šalių susitarimo, įstatymo nustatytais atvejais reikia ir tam tikros sutarties formos (pvz., nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti sudaroma notarine forma).

Kiekviena sutarties šalis privalo elgtis sąžiningai – laikytis bendrųjų elgesio normų, taikomų bet kuriam žmogui, ir specifinių nuostatų, susiformavusių tam tikroje verslo srityje.

Sutarčių klasifikavimas

Sutartys klasifikuojamos pagal įvairius požymius. Pagal šalių teises ir pareigas skiriama vienašalės ir dvišalės sutartys. Sudarant vienašalę sutartį viena šalis turi pareigą, o kita šalis turi tik ją atitinkančią reikalavimo teisę, bet neturi priešpriešinės pareigos (pvz., dovanojimo sutartis). Dvišalės sutarties abi šalys turi priešpriešines pareigas, vykdomas viena kitai (pvz., pirkimo–pardavimo sutartis). Pagal sudarymo būdą sutartis gali būti konsensualinė (sutartinei prievolei atsirasti užtenka šalių valios sutapimo, pvz., nuomos sutartis) ir realinė (kai sutartinei prievolei atsirasti reikia perduoti daiktą, pvz., dovanojimo sutartis), pagal atlygintinumą – atlygintinė (pvz., pirkimo–pardavimo sutartis) ir neatlygintinė (pvz., panaudos sutartis), pagal vykdymą – vienkartinio vykdymo ir tęstinio vykdymo.

Dauguma sutarčių yra ekvivalentinės (šalys iš esmės žino, kokią naudą gaus ar koks yra jų prievolių dydis), kitos – rizikos sutartys (naudos gavimas gali priklausyti nuo tam tikro įvykio buvimo ar nebuvimo, pvz., draudimo sutartis). Pagal sudarymo būdą skiriama abipusėmis derybomis sudaroma (dalyvaujančios šalys derybomis nustato sutarties sąlygas) ir prisijungiant sudaroma (viena šalis nustato sąlygas, o kita šalis sutinka su jomis) sutartis.

Sutarties sąlygos

Sutartis laikoma sudaryta nuo to momento, kai oferentas (asmuo, pateikęs siūlymą sudaryti sutartį) gauna akceptą (sutikimą su jo siūlymu), jei sutartyje nenumatyta kitaip.

Sutarties turinį sudaro sąlygos (pagrindinės ir šalutinės), dėl kurių šalys susitarė. Nuo sutarties rūšies, pobūdžio, šalių valios ir įstatymų priklauso, kurios sąlygos yra pagrindinės, o kurios šalutinės. Dėl šalutinių sąlygų šalys gali susitarti vėliau, t. p. pavesti jas nustatyti trečiajam asmeniui arba, jei dėl jų šalys negali susitarti, suinteresuotos šalies prašymu gali nustatyti teismas. Sutarties sąlygos gali būti aiškiai nurodytos (suformuluotos rašytiniame sutarties tekste arba šalių aptartos žodžiu) arba numanomos (nors nenurodytos ar neaptartos, bet gali būti pripažintos sutarties sudedamąja dalimi), pvz., jei šalis sieja kelerių metų bendradarbiavimo praktika ir būdavo įprasta už pristatytas prekes atsiskaityti per 1 mėnesį, pagal naują sutartį, net ir neaptarus atsiskaitymo termino, jis gali būti numanomas atsižvelgiant į šią praktiką.

Sutarties reglamentavimas Lietuvoje

Lietuvoje sutartį reglamentuoja Civilinis kodeksas (2000, įsigaliojo 2001).

528

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką