Šveicãrijos literatūrà. Kuriama 4 kalbomis: vokiečių kalba, prancūzų kalba, italų kalba ir retoromanų kalba.
Literatūra vokiečių kalba
Daugiausia kūrinių rašoma vokiečių kalba. Pradėta kurti viduriniais amžiais. Svarbiausias kultūros židinys buvo benediktinų vienuolynas Sankt Gallene. Notkeris III (10 a.) į vokiečių kalbą vertė antikos autorių ir Biblijos tekstus (psalmes). Vėlyvaisiais viduramžiais plito religinė drama (Murio velykinis vaidinimas / Osterspiel von Muri, 13 a.), minezingerių lyrika (J. Hadlaubas, 14 a. pradžia), riterinis romanas (U. von Zazikhovenas, apie 1200), eiliuotos novelės, legendos, alegorinės poemos, aforizmai. Daugelį šių žanrų plėtojo Konradas von Würzburgas. Iš kitų išsiskyrė moterų vienuolių biografinė literatūra (E. Stagel, apie 1300–60) ir mistikų raštai (H. von Seuse, tarp 1295 ar 1297 ir 1366). U. Boneris (14 a. vidurys) sukūrė moralizuojančių liaudiškų pasakėčių. Vienas originaliausių 15 a. pradžios rašytojų H. Wittenwileris parodijavo riterinį romaną, satyriškai vaizdavo kaimo gyvenimą, jo kūryboje gausu didaktinių elementų. 14–15 a. šveicarų kovos dėl nepriklausomybės paskatino politinių motyvų poezijos atsiradimą. Buvo populiarūs padavimai, dramos (anoniminis Urio vaidinimas apie Telį / Urner Tellenspiel apie 1513), liaudies dainos apie Wilhelmą Tellį (Vilių Telį), Arnoldą Winkelriedą. Pasakojimais apie Vilių Telį rėmėsi ir vėlesnių amžių rašytojai (M. Stettleris, I. K. Weissenbachas, J. J. I. Zimmermannas, J. J. Bodmeris, J. L. Am Bühlis ir kiti). Šveicarų tautinę savimonę stiprino D. Schillingo Vyresniojo (tarp 1440 ar 1450 ir 1485), D. Schillingo Jaunesniojo (apie 1460–1515), J. Stumpfo (1500–78), A. Tschudi, J. von Müllerio (1752–1809) istoriografiniai veikalai.
Reformacijos laikotarpiu Šveicarijos literatūroje vyko katalikų ir protestantų polemika. Dramoje (P. Gengenbachas, N. Manuelis, H. Salatas, 1498–1561, V. Boltzas, apie 1515–60, J. Rufas, apie 1500–58, H. von Rüte, 1500–58) ryšku politinės ir satyrinės tendencijos. Šveicarijos miestuose (labiausiai Liucernoje) klestėjo teatras, buvo statomi velykiniai ir Jėzaus Kristaus kančios vaidinimai. Humanistas T. Platteris Vyresnysis (apie 1449–1582) autobiografiniuose kūriniuose įtaigiai perteikė 16 a. socialinį ir kultūrinį kontekstą.
17 a. Šveicarijos literatūrą veikė vokiečių baroko poezija (M. Opitzas, P. Zesenas, J. Ristas, F. Spee von Langenfeldas ir kiti). Daugiausiai buvo kuriama proginė ir religinė poezija (J. W. Simleris, 1605–72, J. J. Bodmeris, J. U. Bachofenas; J. C. Weissenbachas, M. von Menzingenas). Dramaturgijoje vyravo religinė tematika (J. Gretseris, 1562–1625). H. F. Veiras (tarp 1576 ar 1577 ir 1672) anoniminėje satyroje Heutelia (1658) kritiškai vaizdavo 17 a. Šveicarijos visuomenę. J. Wetteris (1622–56) kūrė pasaulietinio turinio dramas, J. Grobas (1643–97) plėtojo epigramos žanrą.
Šviečiamajame amžiuje literatūra vokiečių kalba išgyveno pakilimą. J. J. Bodmeris ir J. J. Breitingeris daug prisidėjo formuojant modernų požiūrį į estetiką, pabrėžė fantazijos (o ne griežtų literatūros taisyklių) svarbą literatūros kūrybai, ragino pavyzdį imti iš anglų literatūros. 18 a. meno teorijai daug įtakos turėjo J. G. Sulzerio (1720–79) veikalai. 1761 I. Iselinas, H. C. Hirzelis ir kiti įkūrė Šveicarijos draugiją (Helvetische Gesellschaft), kuri propagavo tautinės savimonės ir solidarumo idėjas. Jos būdingos A. von Hallerio, S. Gessnerio (1730–88) kūrybai, autobiografiniams ir auklėjamiesiems romanams (U. Bräkeris, 1735–98, J. H. Pestalozzi), filosofinei J. C. Lavaterio (1741–1801) lyrikai, kurioje aukštinti šveicarų tautos didvyriai.
19 a. Šveicarijos literatūrai būdinga tikroviškas Šveicarijos praeities ir dabarties vaizdavimas, žmogaus ir visuomenės santykių akcentavimas, psichologizmas. Pabrėžiamas tam tikrų regionų koloritas, tautinio charakterio savitumas. J. Gotthelfas realistiškai ir įtaigiai vaizdavo kaimo gyvenimą. G. Kellerio romanai ir novelės laikytini realizmo klasika; jis sukūrė šveicaro miestelėno įvaizdį, jo kūrybai būdinga humoras ir satyra. C. F. Meyeris ištobulino istorinę novelę, jo lyrikoje ryšku simbolizmo užuomazgos. C. Spittelerio epinėse poemose plėtojama mitologinė tematika, H. Leutholdo eilėraščiuose ryšku patriotiniai motyvai. Tarptautinį pripažinimą pelnė J. Spyri kūriniai vaikams ir jaunimui. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje klasikinį realizmą pakeitė vadinamoji tėviškės literatūra (Heimatliteratur), kurioje dažnai neišvengiama sentimentalumo klišių, vaizduojamas tam tikro regiono arba kantono gyvenimas, valstiečių buitis, aukštinama žemdirbystė, idealizuojamas Alpių peizažas (E. Zahnas, 1867–1952, J. Chr. Heeras, 1859–1925, H. Federeris, J. Bosshartas, 1862–1924, J. Schaffneris, 1875–1944). Poezija kuriama ir tarmiškai, joje perteikiami šveicarų padavimai apie tautos didvyrius (M. Lienertas, 1865–1933).
1905–12 iškilusi nauja rašytojų karta atsisakė tėviškės literatūros tradicijų – nagrinėjo asmenybės ir aplinkos konfliktus, perteikė žmogaus vienišumą, nesidomėjimą visuomeniniu gyvenimu (veikėjai – dažniausiai atsiskyrėliai). Šveicarijos literatūros modernėjimo pradžia siejama su R. Walserio (1878–1956, dažnai prilyginamo F. Kafkai) romanais. A. Steffensas (1884–1963), J. Schaffneris (1875–1944) nagrinėjo moderniosios visuomenės problemas, pabrėžė žmogiškųjų vertybių svarbą.
1916 Ciuriche kilo dadaizmo judėjimas, jo pradininkai – Šveicarijoje gyvenantys kitų šalių menininkai. Avangardistinių kūrinių parašė F. Glauseris (1896–1938, t. p. išgarsėjęs kriminaliniais romanais), A. Wölfflis (1864–1930). Stipriau avangardizmo idėjos Šveicarijos literatūroje pasireiškė po 1945. Lyrikoje buvo perteikiama dramatiška jaunosios kartos patirtis (M. Pulveris, 1889–1952, K. Stammas, 1890–1919), H. Morgenthalerio (1890–1928) romanuose vaizduojami egzotiški Azijos kraštai kaip nuo gamtos nutolusios būties (Europos miestų kultūros) priešingybė.
1920–40 Šveicarijos literatūroje skelbtą būtinybę išsaugoti tautinį savitumą ir priešintis totalitarinei ideologijai (nacionalsocializmui) propagavo apie 1932 susikūręs Dvasinio šalies gynimo (Geistige Landesverteidigung) sąjūdis. Literatūrai būdinga balansavimas tarp konservatyvių ir demokratinių idėjų. M. Waser (1878–1939), C. I. Loos (1893–1959) romanuose aukštinamos sąsajos su gamta, motinystės idealai, C. Lauber (1887–1981) – vaizduojamos beatodairiško pragmatizmo skatinamo gamtos niokojimo pražūtingi padariniai. T. Vogelis (1894–1975) ragino įveikti aklą patriotizmą, puoselėti demokratines vertybes. C. A. Loosli (1877–1959), nors ir kūrė poeziją tarmiškai, pasisakė prieš folkloriškumą ir perdėtą gimtinės idealizavimą. Tarmiškai rašė ir J. Bühreris (1882–1975), pagal jo kūrinius sukurtos pirmosios šveicarų kabaretų programos. Vieno reikšmingiausių šio laikotarpio rašytojų A. Zollingerio (1895–1941) autobiografinių motyvų romanuose kuriamas itin kritiškas 4 dešimtmečio Šveicarijos paveikslas, nagrinėjamos menininko egzistencijos problemos, lyrikai būdinga meno autonomiškumo deklaravimas, drąsūs raiškos priemonių eksperimentai. Reikšmingiausiame kūrinyje – M. Inglino romane Šveicarų veidrodis (Schweizerspiegel 1938) – vaizduojama Šveicarijos politinė padėtis per I pasaulinį karą. C. von Arxas (1895–1949) atgaivino istorinę dramą. Prozininkai R. Faesi (1883–1972), K. Guggenheimas (1896–1983) itin pabrėžė tai, kad per II pasaulinį karą Šveicarija įstengė išsaugoti svarbiausias kultūros vertybes, H. A. Moseris (1882–1978) romane Vineta (1955) akcentavo pragaištingą karo poveikį Europos likimui.
Po 1945 Šveicarijos literatūroje buvo tęsiama tėviškės literatūros tradicija, kuriamas Šveicarijos – saugios, politinių konfliktų nepatyrusios šalies – įvaizdis. 5 dešimtmečio pabaigoje, iškilus M. Frischui ir F. Dürrenmattui, pasikeitė Šveicarijos literatūros tradicija. Jų kūryba lėmė beveik visos 20 a. antros pusės Šveicarijos literatūros sklaidą. M. Frischo kūriniuose kritiškai vertinama Šveicarijos politinė praeitis, visuomenė, modernusis pasaulis, keliamos egzistencinės problemos (asmenybės tapatumo ir likimo). F. Dürrenmatto pjesėse (daugiausiai tragikomedijose) pateikiami tam tikri žmonijos egzistencijos modeliai, įkūnijama pasaulio teatro idėja, nagrinėjamos moralės, atsakomybės, teisingumo problemos; pasaulio būtis vertinama itin skeptiškai, groteskiškai. F. Dürrenmattas ištobulino detektyvinį romaną – suteikė jam psichologizmo ir intelektualumo. Šių dviejų rašytojų kūriniuose gausu aliuzijų į mitologiją, Bibliją, pasaulinės literatūros kūrinius.
1959 Šveicarijos literatūroje pradėjo reikštis nauja rašytojų karta. K. Marti, H. Wiesneris (g. 1925), W. M. Diggelmannas, H. Loetscheris, O. F. Walteris, P. Nizonas (g. 1929), J. Steineris, J. Federspielis, A. Muschgas, P. Bichselis atsisakė senųjų vertybių idealizavimo, įtvirtino naują literatūros, estetikos ir humaniškumo sampratą, vaizdavo visuomenės deformacijas, socialinių atsiskyrėlių gyvenimą. Šias nuostatas labai kritikavo įtakingas literatūrologas E. Staigeris; kilęs Ciuricho literatūrinis ginčas kuriam laikui supriešino Šveicarijos rašytojus. 7 dešimtmečio literatūroje ryšku neorealizmo įtaka, modernistinės raiškos priemonės – U. Widmerio (1938–2014) romanas Aloyzas (Alois 1968) sudarytas iš vokiečių klasikinės literatūros citatų, kurių deriniai kelia absurdiškas asociacijas. 6–7 dešimtmetyje daug svarbos teikta smulkiajai prozai (A. Muschgo, P. Bichselio, K. Marti apsakymai, miniatiūros). Populiarių radijo pjesių parašė F. Dürrenmattas, M. Frischas, H. Loetscheris, A. Muschgas, E. Y. Meyeris (g. 1946). Tradicinės lyrikos sukūrė E. Burkart (1922–2010), tarmiškai parašytų eksperimentinių eilėraščių – K. Marti, avangardizmui atstovaujančios konkrečiosios poezijos (ji grindžiama žodžių, skiemenų arba raidžių grafiniu išdėstymu, ironišku žodžių žaismu) – E. Gomringeris (g. 1925), D. Rothas (1930–98), E. Burrenas (g. 1944). Politinio kabareto tradiciją plėtojo K. Marti, F. Hohleris (g. 1943).
7 dešimtmečio pabaigoje–8 dešimtmečio pradžioje Šveicarijos literatūroje daug svarbos teikta politiniam diskursui, tai lėmė literatūrinio gyvenimo vidiniai veiksniai. 1970 grupė (daugiausiai kairuoliškai nusiteikusių) jaunųjų rašytojų, t. p. M. Frischas ir F. Dürrenmattas, išstojo iš Šveicarijos rašytojų sąjungos protestuodami prieš, jų nuomone, reakcingą sąjungos ideologiją. Įkurta Olteno grupė (Gruppe Olten; formaliai ji egzistavo iki 2002) skelbė demokratinius socializmo ir žmogaus teisių idealus. 8–9 dešimtmečio Šveicarijos literatūrai būdinga temų, vaizdavimo formų ir stilių įvairovė, realizmui įprasta objektyvi raiška derinta su ironija, alegorija, grotesku, montažu, fantastiniais elementais. Pakilimą išgyveno autobiografinė literatūra: A. Muschgas, W. Schmidlis (1939–2005, išgarsėjo ir detektyviniais romanais), W. M. Diggelmannas, P. Nizonas, H. Loetscheris, Chr. Geiseris, F. Zornas (1944–76, romanas Marsas / Mars, 1977, yra vienas reikšmingiausių 8 dešimtmečio Šveicarijos kūrinių). E. Pedretti prozoje ryšku harmoningos egzistencijos ilgesys. V. Stefan (g. 1947) romanas Odos nėrimasis (Häutungen 1975) tapo kultine feministinio judėjimo knyga. Aktualios Šveicarijos socialinio gyvenimo, istorinės praeities ir dabarties problemos nagrinėtos W. Kauerio (1935–87), O. F. Walterio, G. Meierio (1917–2008), B. Brechbühlio (g. 1939), H. Burgerio (1942–89) romanuose. A. Muschgo romane Albiserio priežastis (Albissers Grund 1974) intelektualumas derinamas su psichoanalizės idėjomis, E. Y. Meyeris (g. 1946) patobulino auklėjamąjį romaną. U. Widmerio romanuose ryšku auklėjamojo, nuotykių, kriminalinio romano parodijavimas. Realistinio pasakojimo tradicijas tęsė L. Wyss (1913–2002), J. Steineris, B. Sterchi (g. 1949). Išskirtinis šio laikotarpio Šveicarijos literatūros bruožas – šveicariškos tematikos suaktualinimas, prieštaringas požiūris į šalies praeitį ir moderniąją visuomenę (M. Frischo, E. Y. Meyerio, G. Spätho, g. 1939, S. Blatterio, g. 1946, romanai). H. Boescho (1926–2003) prozoje nagrinėjama technizacijos grėsmė gamtai, regionalizmo atsvara yra A. Muschgo romanai (veiksmas vyksta Azijoje), provincializmo – P. Nizono romanai (veiksmas vyksta Vakarų Europos miestuose). Kelionių literatūrą papildė H. Loetscherio (apie Braziliją), J. Federspielio (apie Jungtines Amerikos Valstijas) knygos. N. Meienbergo (1940–93) dokumentinėje prozoje demaskuojama Šveicarijos karinės teisėsaugos politika per II pasaulinį karą.
Moterų egzistencinės problemos nagrinėjamos H. Meier (g. 1929), A. Duvanel (1936–96), M. Beutler (g. 1936), M. Baur (g. 1937), M. Schriber (g. 1939), H. Johansen (g. 1939) psichologinėje prozoje, E. Hasler (g. 1933) istorinėje prozoje, M. Mehr (g. 1947), G. Leutenegger (g. 1948), Y. M. von Dach (g. 1946) kūriniuose.
9 dešimtmečio pabaigoje–10 dešimtmečio pradžioje Šveicarijos literatūroje vyravo postmodernizmas. Iškiliausiuose epiniuose kūriniuose nagrinėjamos Šveicarijos istorijos ir dabarties problemos (O. F. Walteris, A. Muschgas). Šiam laikotarpiui būdinga grožinės literatūros ir teorinio diskurso sąsajos, poststruktūralizmo įtaka kūrybai, žodžių, įvairių žanrinių formų ir teksto rūšių dermė, vizualumas (U. Widmeris, F. Ph. Ingoldas, g. 1942, A. Bruhinas, g. 1949). J. Laederachas (g. 1945) įtvirtino prozoje minimalizmą, tekstus kūrė vadovaudamasis džiazo principais, išmėgino įvairius rašymo būdus; vėlyvojoje O. F. Walterio prozoje t. p. ryšku eksperimentavimas. Tematiškai vyravo Šveicarijos gyvenimo problemos ir realijos (R. Hänny, g. 1947, F. Böni, g. 1952, M. Zschokke, g. 1954). Daug svarbos teikta žmogaus asmeniniam gyvenimui, šeimos istorijai. Dažno pasakotojo gyvenimas sietas su istoriniais įvykiais ir reiškiniais (nacionalsocializmu, II pasauliniu karu), pabrėžtas socialinis ir psichologinis kontekstas (U. Widmeris, H. Loetscheris, U. Faesas, g. 1947). Skaudžia asmenine patirtimi grindžiama T. Hürlimanno kūryba. Sėkmingai debiutavusi skeptikų kartõs atstovė Z. Jenny (g. 1974) nagrinėjo dramatiškus dukters ir tėvo santykius. Naujausią Šveicarijos literatūrą reprezentuoja Chr. Krachto (g. 1966) kūryba.
Vertimai į lietuvių kalbą
Į lietuvių kalbą išversta P. Bichselio, F. Dürrenmatto, H. Federerio, M. Frischo, J. Gotthelfo, T. Hürlimanno, Z. Jenny, H. Johansen, G. Kellerio, Chr. Krachto, J. Laederacho, H. Leutholdo, G. Leutenegger, H. Loetscherio, C. F. Meyerio, J. Spyri, P. Stammo, O. Steigerio, M. Suterio, R. O. Walserio, U. Widmerio kūrinių, A. Schwarzenbach, U. Faeso, U. Knellwolfo publicistikos, pastatyta F. Dürrenmatto, M. Frischo dramų.
2931
Literatūra prancūzų kalba
Literatūra prancūzų kalba pradėta kurti reformacijos laikotarpiu (T. Beza). 18 a. pirmoje pusėje jai turėjo įtakos J.‑J. Rousseau kūryba (Šveicarijos kraštovaizdis, grįžimo į gamtą motyvas), A. L. G. de Staël‑Holstein suburtų intelektualų nuostata siekti Šveicarijos prancūzų ir vokiečių kalbomis literatūros jungčių ir pažinimo. 18 a. antroje pusėje sustiprėjo tautinės savimonės idėja. 19 a. tautinį savitumą ir asmenybės unikalumą perteikė rašytojas ir filosofas H. F. Amielis. 20 a. šią tradiciją, pabrėždamas literatūros estetizmo svarbą, tęsė Ch. F. Ramuz. Plėtota tautinio savitumo (G. de Reynoldas, 1880–1907), Europos vientisumo (G. de Pourtalèsas), istorinės ir kultūrinės praeities (Ch.-A. Cingria) temos. 20 a. viduryje derinta tradicija ir modernumas, daugiausiai plėtotas romano žanras. Žymiausi 20 a. rašytojai – Ph. Jaccottet, J. Chessex, M. Chappazas (1916–2009), M. Laedderach (1938–2004), N. Bouvier (1929–98).
Literatūra italų kalba
Literatūros italų kalba pirmieji tekstai (advokato G. della Tore’s 4 sonetai) pasirodė 16 amžiuje. 17 a. paskelbta literatūros vertimų. Žymiausias rašytojas F. Chiesa kūrybą siejo su Italijos kalbinėmis, Šveicarijos politinėmis, abiejų šalių kultūrinėmis tradicijomis, propagavo meilę gimtinei. Žymesni 20 a. rašytojai – P. Martini (1923–79), Giorgio Orelli (1921–2013), Giovannis Orelli (1928–2016), A. Buletti (g. 1946), E. Guidinetti (g. 1941). Eksperimentinių romanų parašė G. Mascioni (1936–2003), avangardistinių kūrinių – F. Scaravaggi (g. 1955).
Literatūra retoromanų kalba
Literatūra retoromanų kalba pradėta kurti reformacijos laikotarpiu. 16 a. įvairiomis tarmėmis paskelbta religinių tekstų (Biblijos, psalmių vertimų). Buvo išleista C. Decurtinso parengta tautosakos rinktinė Retoromanų chrestomatija (Rätoromanische Chrestomatie 1882–1912), paplito tradicines vertybes propaguojanti tėviškės literatūra. 20 a. tęsta ankstesnės literatūros (temų ir formų) tradicija.
Šveicarijos literatūra; šveicarų literatūra; Šveicarijos vokiečių literatūra; Šveicarijos prancūzų literatūra; Šveicarijos italų literatūra; retoromanų literatūra; Šveicarijos kultūra
L: Schweizer Literatur = Šveicarų literatūra. Ausgewählte Texte = Rinktiniai tekstai / sud. J. Mikutytė Frankfurt am Main 2002; Geschichte der deutschsprachigen Schweizer Literatur im 20. Jh. Berlin 1991.
2271
Šveicarijos konstitucinė santvarka
Šveicarijos partijos ir profsąjungos
Šveicarijos ginkluotosios pajėgos