Tannhäuser (Tánhoizeris), rašytiniuose šaltiniuose Tanhûser po 1266 ?, vokiečių poetas. Profesionalus minezingeris. Vėlyvojo minezango atstovas, artimas Neidharto poetinei mokyklai. Gyveno ir kūrė Austrijos hercogo Friedricho II Ginčininko rūmuose, po jo mirties (1246) tapo keliaujančiu dainiumi. Sukūrė meilės dainų ir dainuojamųjų špruchų (didaktinės ar politinės poezijos žanras), 6 originalius leichus (šokio daina – daugiastrofis sudėtingos kompozicijos kūrinys, kuriam būdinga dalių pasikartojimas arba jų variacijos). Išliko 4 leicho melodija. Tannhäuseris apdainuoja vadinamąją žemąją (jutiminę) meilę, dažnai – idiliško kraštovaizdžio fone. Laikėsi riterių meilės poezijos normų, kūrybai būdinga ir parodijos, ironijos elementai, drastiški posakiai, įmantrūs svetimžodžiai. Tannhäuserio gyvenimas ir amenybė apipinti legendomis apie nuodėmingą meilę Venerai, ilgainiui paskatinusią atgailą. Nuo 15 a. legendos plito per liaudies poeziją. Tannhäuserio temą itin mėgo vokiečių romantikai (L. Tieckas, E. T. A. Hoffmannas, H. Heine ir kiti). R. Wagneris sukūrė operą Tanhoizeris (Tannhäuser 1845, lietuvių kalba pastatyta 1920).
2931