kristalinis telūras
telras (Tellurium; lot. tellus, kilm. telluris – žemė), Te, periodinės elementų sistemos VI A grupės cheminis elementas; chalkogenas. Gamtinį telūrą sudaro 8 izotopai. Žinoma 30 dirbtinių radioaktyviųjų izotopų. Yra 2 atmainų: kristalinis – sidabro baltumo blizgantis metalas ir amorfinis – tamsiai rudi milteliai (kaitinami virsta kristaliniu telūru). Patvarus ore. Cheminės savybės panašios į sieros ir seleno, tik telūras ne toks reaktyvus. Kambario temperatūroje reaguoja su halogenais, koncentruotomis sieros ir azoto rūgštimis. Kaitinamas prisijungia deguonį – susidaro oksidas TeO2. Telūras jungiasi su daugeliu metalų – gaunami telūridai. Bi ir Sb telūridai naudojami termoelektriniams generatoriams gaminti (naudojami dirbtiniuose žemės palydovuose, navigacijos prietaisuose), Cd telūridas – saulės baterijoms, lazeriams, fotovaržams gaminti. Telūras – vienas rečiausių Žemės cheminių elementų. Dažniausiai randamas kaip sulfidinių mineralų priemaiša, t. p. grynuolių pavidalo (su siera). Žinoma apie 100 telūro mineralų. Gaunamas daugiausia iš vario ir švino piritinių rūdų.
Naudojamas puslaidininkiams gaminti, juo legiruojami švino lydiniai, ketus, plienas (gerina mechanines savybes). Telūro yra visuose organizmuose. Žmogus ir gyvūnai telūrą gauna su maistu, iš organizmo šalinamas daugiausia su šlapimu. Biologinė funkcija nežinoma. Nustatyta, kad grybuose telūras gali įsijungti į aminorūgštis vietoje sieros, susidaro telūro‑cisteinas arba telūro‑metioninas. Telūras ir jo tirpios druskos žmogui yra nuodingi, gali sukelti vėmimą, bronchitą, viduriavimą, traukulius. Vienas iš apsinuodijimo telūru požymių – nemalonaus (česnakų) kvapo atsiradimas dėl dimetiltelūrido susidarymo kepenyse. Leistinas telūro kiekis ore mažiau kaip 0,001 mg/m3. Praeityje telūras buvo naudotas sifiliui ir raupams gydyti. Telūrą 1782 atrado Franzas-Josephas Mülleris von Reichensteinas (Vengrija). 1798 Martinas Heinrichas Klaprothas (Vokietija) nustatė telūro savybes ir suteikė jam pavadinimą.
| atominis skaičius | 52 | |
| atominė masė | 127,60 | |
| išorinių elektronų konfigūracija | 4d105s25p4 | |
| oksidacijos laipsnis | –2, +2, +4, +6 | |
| izotopai | ||
| stabilieji | 122Te (2,46 %), 124Te (4,74 %), 125Te (7,03 %), 126Te (18,72 %), 128Te (31,70 %), 130Te (33,80 %) | |
| stabiliausi radioaktyvieji | 120Te (T1/22·1016 m., 0,089 %), 123Te (T1/21,0·1016 m., 0,89 %), 128Te (T1/22,2·1016 m.), 130Te (T1/27,9·1016 m.) | |
| kiekis Žemės plutoje | 2·10–6 % (masės) | |
| lydymosi temperatūra | 452 °C | |
| virimo temperatūra | 990 °C | |
| tankis (kristalinio) | 6 250 kg/m3 | |
| kietumas pagal Brinellį | 180–270 MPa | |
| savitoji elektrinė varža | 4,36·10–3 Ω·m | |
| šilumos laidumo koeficientas | 2,35 W/(m·K) | |
3060
2509