Tilžė

Tižė (vok. Tilse, Tilsit; nuo 1946 rus. Sovetsk (Sovètskas)), miestas Rusijos Federacijos europinės dalies vakaruose, Kaliningrado srityje, į šiaurės rytus nuo Karaliaučiaus, prie Lietuvos Respublikos sienos. 38 514 gyventojų (2021); antras pagal gyventojų skaičių (po Karaliaučiaus) Kaliningrado srities miestas.

Tilžė įsikūrusi prie Tilželės ir Nemuno santakos, priešais Panemunę; abu miestus per Nemuną jungia Karalienės Luizės tiltas. Upių uostas. Plentai į Karaliaučių, Rygą (Latvija). Laivų statyba ir remontas, metalo, medienos apdirbimo, plaušienos ir popieriaus, maisto (mėsos konservų, duonos, pieno, konditerijos, alaus, vaisių apdorojimo), siuvimo, tekstilės pramonė. Sankt Peterburgo kultūros ir meno universiteto Kaliningrado filialas. Maskvos naujojo teisės instituto filialas. Miesto istorijos muziejus. Dramos teatras. Kristaus Prisikėlimo katalikų bažnyčia (pastatyta 2000), Šventųjų Bazilijaus Didžiojo, Grigaliaus Nazianziečio ir Jono Auksaburnio soboras (pastatytas 2007).

Tilžė

Istorija

Tilžės pradžia – skalvių medinė pilis prie Nemuno (Tilžės pilis). 1525 Tilžė tapo Tilžės apskrities centru, 1552 gavo Kulmo miesto teises. 1565 pastatyta renesansinė, 1755 – nauja rotušė. Tilžė buvo svarbus Vokiečių ordino, vėliau Prūsijos kunigaikštystės ir karalystės prekybinis centras: Nemunu iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Didžiosios Lietuvos plukdyta mediena bei kitos prekės.

Tilžės laukininkų bažnyčia (20 a. pradžia)

Tilžės miestiečių evangelikų liuteronų bažnyčioje (pastatyta po 1525) apie 1536 įvestos lietuviškos pamaldos (pamokslus sakė Jonas Tartyla ir kiti). Ją nugriovus 1610 pastatyta vadinama Vokiečių bažnyčia (vokiečių kalba Deutsche Kirche), arba Miesto bažnyčia (vokiškai Stadtkirche). 16 a. viduryje Prūsijos kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio rūpesčiu buvo pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia Mažosios Lietuvos lietuviams – lietuvininkams (vadinta Lietuvininkų bažnyčia), 1672 jos vietoje pastatyta nauja. Jai apgriuvus 1760 pastatyta bizantiškojo stiliaus bažnyčia (laikoma architektūros įžymybe). Apie 1875 konsistorijos nurodymu ji pavadinta Laukininkų bažnyčia (priskirti aplinkiniuose kaimuose gyvenantys vokiečiai).

Kunigavo lietuvių raštijos, religiniai veikėjai: 1576–1602 Z. Blotnas vyresnysis, 1614–29 Z. Blotnas jaunesnysis, 1637–66 D. Kleinas, 1666–83 Mykolas Zigmantas Engelis vyresnysis, 1683–1707 Mykolas Zigmantas Engelis jaunesnysis, 1726–30 Jobas Naunynas, 1767 (ar 1768)–1790 W. Regge, 1821–30 F. G. Hassensteinas, 1846–75 K. W. Glogau. 1878 parapijai priklausė apie 6000 lietuvininkų ir apie 4000 vokiečių, 1897 – apie 6000 lietuvininkų (58,3 %), 1907 – 4300 (48,9 %), 1912 – 4400 (49,7 %). Paskutinį kartą lietuviškos pamaldos įvyko 1944 pabaigoje artėjant frontui. Į Tilžę atsikėlę jėzuitai 1701 pastatydino katalikų bažnyčią, įsteigė katalikišką mokyklą (pirmasis mokytojas – J. Elertas). 1851 pastatyta nauja, neogotikinė bažnyčia.

Tilžės katalikų bažnyčia (20 a. pradžia)

19 a. pabaigoje–20 a. katalikų parapijai priklausė apie 1200 žmonių (iš jų apie 150 lietuvininkų); pamokslai sakyti ir lietuvių kalba. 1848–1944 Tilžėje veikė evangelikų baptistų bendruomenė; Antrajam pasauliniam karui baigiantis jų bažnyčia apgriauta. Nuo 1842 veikė sinagoga, nuo 1900 – evangelikų reformatų, nuo 1911 – Naujoji, arba Kryžiaus, evangelikų liuteronų bažnyčia. 20 a. 3 dešimtmetyje veikė įvairių konfesijų 22 maldos namai. Jau 16–17 a. mieste buvo kelios lietuvių parapinės mokyklos. Prieš 1552 įkurta miesto mokykla, 1586 – lotyniškoji (provincijos, arba partikuliarinė) vidurinė mokykla (Tilžės gimnazija), 1839–1944 veikė karališkoji realinė gimnazija; abiejose mokytojavo, jas baigė žymių lietuvininkų. Nuo 1861 veikė Aukštesnioji mergaičių mokykla, 1919–33 (ar šiek tiek vėliau) – privati lietuvių pradinė mokykla.

Per 1709–11 ddįjį marą ir badą vien 1710 vasarą išmirė apie 2/3 miesto gyventojų. Po jo apsigyveno vokiečių kolonistų. 1717–23 veikė Mažosios Lietuvos regiono kolonizavimo įstaiga – Prūsijos lietuviškų valsčių rūmai. 1717 mieste buvo dislokuotas Prūsijos kariuomenės dragūnų pulkas (1818–60 Trečiasis lietuviškasis pulkas, nuo 1861 Pirmasis Prūsijos princo Albrechto lietuvių dragūnų pulkas); eiliniai raiteliai buvo lietuvininkai, karininkai – vokiečiai. Per Prancūzijos–Rusijos karą 1807 buvo sudaryta Tilžės taika. 1821 mieste pradėjo veikti cukraus, 1835 – acto, 1841 – keramikos, 1857 – dujų fabrikai. Pasaulyje garsėjo Tilžės sūris (gamykla veikė 1840–1945 pradžioje). 1871 įrengta alaus darykla, ji t. p. gamino ir platino mineralinį vandenį bei kitus produktus. 1900 pastačius elektrinę paleistas elektrinis tramvajus. Jau 19 a. pradžioje pro miestą ėjo pašto traktas iš Vakarų Europos per Vilnių į Maskvą, nuo 1833 – per Tilžę, Šiaulius, Rygą į Sankt Peterburgą. 1865 nutiestas Įsruties–Tilžės, 1872 – Klaipėdos–Tilžės, 1891 – Tilžės–Karaliaučiaus (per Labguvą), 1892 – Tilžės–Ragainės geležinkelis.

poeto M. von Schenkendorfo aikštė su jo paminklu ir rotuše (apie 1920)

1881 Tilžėje veikė 9 lentpjūvės (apie 500 darbininkų), kurių pagrindu 1906 pastatytas didelis celiuliozės ir popieriaus fabrikas, priklausęs koncernui Zellstoffabrik; fabriką sudarė 3 celiuliozės ir 2 popieriaus, spirito, medienos apdirbimo įmonės, remonto cechai, šilumos katilinė. 1812 ties Tilže per Nemuną pastatytas pontoninis tiltas, 1875 netoli jo – geležinkelio tiltas, 1907 pontoninio tilto vietoje – 416 m ilgio gelžbetoninis tiltas (Karalienės Luizės tiltas). Tilžė buvo svarbus sienos perėjimo į Lietuvos Respubliką (pirmiausia į Klaipėdos kraštą) punktas; veikė muitinė ir pervežamų prekių sandėliai. 1912 miesto kapinėse pastatytas krematoriumas. 1922–44 Tilžė – Tilžės‑Ragainės apskrities centras. 18 a. viduryje mieste buvo 5895 (be dragūnų lietuviško pulko įgulos), 1782 – 7701 (be įgulos), 1816 – 10 548, 1861 –16 146, 1905 –37 148 (iš jų 1424 lietuvininkai), 1910 – 39 013 (apie 1100 lietuvių), 1925 – 50 834, 1939 – 59 105 gyventojai.

1943 ir 1944 per Antrąjį pasaulinį karą SSRS ir Didžioji Britanija surengė 14 karo aviacijos antskrydžių, daugiau kaip 1/2 miesto pastatų buvo visiškai subombarduoti arba stipriai apgriauti. Nuo 1944 10 miestą apšaudė ir SSRS artilerija, 1945 01 20 jį sovietinė kariuomenė užėmė. 1944 rudenį dauguma Tilžės gyventojų evakuavosi į Vokietijos gilumą. Po 1945 mieste apsigyveno daug rusų ir rusakalbių, t. p. lietuvių iš sovietinės Lietuvos (vėliau – daugiausia lietuviai tremtiniai, negavę leidimo grįžti į tėvynę iš Sibiro ir kitų regionų). Nuo 1946 Tilžė priklauso Kaliningrado sričiai. Sovietinės valdžios nurodymu buvo nugriautos evangelikų liuteronų vokiečių ir katalikų bažnyčios, apie 1951 Laukininkų bažnyčia sudeginta ir nugriauta, Kryžiaus bažnyčia pritaikyta gamybinei paskirčiai. Lietuvos Respublikos valstybinėmis lėšomis ir pasaulio lietuvių aukomis katalikų bažnyčios vietoje 2000 baigta statyti ir pašventinta Kristaus Prisikėlimo katalikų bažnyčia (klebonai: A. Eidintas, nuo 2009 A. Gauronskas).

Lietuviai

Tilžė – vienas žymiausių Mažosios Lietuvos regiono lietuvių (lietuvininkų, mažlietuvių) politinio, visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo centrų, vadinta Mažosios (Prūsų) Lietuvos sostine. 19 a.–20 a. pradžioje čia telkėsi daugelis Mažosios Lietuvos lietuviškos kultūros draugijų, veikė dauguma spaudos įmonių. Tilžės spaustuvės išleido daugiausia Mažojoje Lietuvoje lietuviškų knygų (1816–1919 – apie 2500), laikraščių, žurnalų (apie 60 lietuviškų periodinių leidinių, tarp jų 1880–1924 ėjo Tilžės keleivis, 1904–38 veikė lietuviškų knygų leidykla Rūta), skirtų Mažajai ir Didžiajai Lietuvai. 1823 įkurtame Jokūbynės parke 1899 pirmąjį vakarą surengė Tilžės lietuvių giedotojų draugija, 1900 pastatytas paminklas lietuvininkų gerbiamai Prūsijos karalienei Luizei (Luise), 1905 įrengtas pirmasis po atviru dangumi Mažosios Lietuvos lietuvių etnografinis muziejus Tilžės lietuvių namelis. 1879 mieste įsteigta Lietuvių literatūros draugija, 1878 vyko tryliktoji, 1900 – dvidešimtoji Prūsijos dainų šventė. 1892–1918 veikė Tilžės‑Lankos apskrities lietuviška konservatyvų skyrimo draugystė (konservatorių politinė organizacija; Lietuviškos konservatyvų skyrimo draugystės), 1894–1922 – Tilžės lietuvių klubas, 1894–1940 – Tilžės lietuvių skaitykla, 1895–1914 lietuviška draugija Birutė, 20 a. pradžioje – Prūsų lietuvininkų susivienijimas.

1902 M. Zauniūtė įsteigė lietuvišką knygyną, M. Raišukytė įsteigė ir vadovavo audinių ir rankdarbių mokyklai, Prūsų lietuvių moterų draugijai (1921–35). Tilžėje įkurta Mažosios Lietuvos tautinė taryba (24 nariai) 1918 11 30 paskelbė Klaipėdos krašto nepriklausomybę – Tilžės Aktą. Tilžėje dirbo žymūs lietuvių politiniai, visuomenės ir kultūros veikėjai: E. K. S. Gizevijus, A. T. Kuršaitis, E. J. Schiekopp, Vydūnas, M. A. Raišukytė, M. Zauniūtė, E. Jagomastas ir kiti.

19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje lietuvybės, lietuviškos spaudos leidybos klausimais joje lankėsi J. Basanavičius, J. Jablonskis, J. Kairiūkštis, V. Kudirka, J. Šliūpas ir kiti Didžiosios Lietuvos veikėjai. 1864 Rusijos imperijos valdžiai uždraudus lietuvišką spaudą, vyskupas M. Valančius Tilžėje įkūrė nelegalią leidybos ir spaudinių platinimo organizaciją (1867–70), kuri rūpinosi lietuviškų knygų leidimu Mažojoje Lietuvoje ir jų platinimu Didžiojoje Lietuvoje. Vokietiją valdant naciams, mieste 1934–35 buvo uždarytas lietuviškos organizacijos, lietuvių spauda (1940 – paskutinis laikraštis Naujasis Tilžės keleivis).

1989 Tilžėje (Sovetske) įkurta Tilžės miesto Vydūno lietuvių kultūros draugija, 1996 atkurta Lietuvių kultūros draugija Birutė (veikė 1885–1914), kuri 1998–2012 miesto lietuviams leido laikraštį Naujoji aušra (redaktorė V. Vasiliauskienė). 1998 Tilžės katalikų parapijoje įsteigta lietuviška sekmadieninė mokykla (nuo 2000 veikė Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje). Nuo 20 a. 10 dešimtmečio Tilžės 3 pagrindinėje mokykloje veikia lietuvių kalbos ir etnokultūros fakultatyvas, vaikų darželyje Rodničiok – lietuviška grupė.

Karalienės Luizos tiltas Tilžėje

teismo pastatas Tilžėje

Tilžė