tragèdija (lot. tragoedia < gr. tragōdia < tragos – ožys + ōdē – giesmė), dramos žanras, sceninis literatūros kūrinys, kuriame atskleidžiami neišsprendžiami idėjiniai konfliktai, herojus lydinčios katastrofos. Tragedijos svarbiausia dalis – herojaus asmenybė, jo vidinis konfliktas, tragiškoji kaltė. Konfliktas perteikiamas glausta meninio simbolio forma. Tragedijos žanras reikalauja rimtumo, patetikos, tragiška įvykių baigtis ir herojaus kančia nukreipta į žiūrovo patiriamą katarsį. Tragedija kilo iš senovės graikų agrarinio ritualo, per kurį būdavo aukojamas baltas ožys, satyrų kaukių choras giedodavo odę dievui Dionisui. Iš ritualo ir dainuojamojo pasakojimo susiklostė vaidinimas, kuriame pradėta remtis mitų, vėliau – istorijos siužetais. Tragedijos raidai įtakos turėjo protagonisto įvedimas. Kurį laiką tragedijoje veikė choras; tragedijos rašytos eiliuota kalba. Tragedijos žanras susiklostė senovės Graikijoje 5 a. prieš Kristų, kai visuomenė išgyveno krizę ir vertybių kaitą, iro gimininė santvarka ir formavosi valstybė. Tuo laikotarpiu iškilo žymiausi senovės graikų tragikai Aischilas, Sofoklis ir Euripidas. Aischilo tragedijoje dar veikė dievai ir titanai. Sofoklis antikinę tragediją reformavo – sumažino choro svarbą, sukūrė daugiau veikėjų, scenografijos elementų, veiksmą perkėlė į žmonių pasaulį. Euripidas tragediją papildė stiprios moters, ištikimo tarno paveikslais, panaudojo ironijos elementų. Tragedija iš naujo suklestėjo Renesanso epochoje. Anglijoje tragedijas kūrė Chr. Marlowe ir W. Shakespeare’as, Ispanijoje – Lope de Vega ir P. Calderónas de la Barca. Jų tragedijose vaizduojamos aistringos, valingos asmenybės, istorijos kolizijos, veržimasis į asmeninę laimę, meilės siekis. Sukurti gilūs psichologiniai charakteriai, archetipiniai išgyvenimai, žmogiškos situacijos ir konfliktai. Klasicistinė tragedija suklestėjo Prancūzijoje. Jai būdinga vadinamasis trijų vienumų (veiksmo, vietos, laiko) principas, grįžimas prie antikinių siužetų, herojinis patosas. Žymiausių atstovų P. Corneille’io ir J.‑B. Racine’o tragedijose keliamos tautos (absoliutinės monarchijos) vienybės, pareigos visuomenei pirmumo prieš asmeninę laisvę idėjos. Klasicizmo kanonų nesilaikyta romantizmo tragedijoje, kurioje šlovinta tautų ir asmens laisvė (F. Schilleris, G. Byronas, V. Hugo). 19–20 a. realistinėje ir natūralistinėje (A. Ostrovskis, N. Tolstojus, A. Strindbergas), vėliau – modernistinėje (P. Claudelis, T. S. Eliotas, J.‑P. Sartre’as, S. Beckettas, J. Anouilh’us) tragedijoje atsisakyta eiliuotos kalbos, vyravo egzistenciniai klausimai. 20 a. tragedijos žanras sunyko, jį pakeitė tragikomedija. Tragedijos teorinius principus ir estetiką aptarė Platonas, Aristotelis, Augustinas, N. Boileau, Voltaire’as, G. W. F. Hegelis, S. A. Kierkegaard’as, F. Nietzsche, S. Freudas, A. Camus, N. Frye, J. M. É. Lacanas, G. Deleuze’as.
Tragedija lietuvių literatūroje
Lietuvoje tragedijas kūrė A. Fromas‑Gužutis, M. Šikšnys, Vydūnas, V. Krėvė, Maironis, V. Mykolaitis-Putinas, B. Sruoga, J. Grušas, Just. Marcinkevičius.
L: J. Lankutis Lietuvių dramaturgijos tyrinėjimai Vilnius 1988; Aristotelis Rinktiniai raštai Vilnius 1990; P. Česnulevičiūtė Dramos pasaulis Vilnius 1996; F. Nietzsche Tragedijos gimimas Vilnius 1997; A. Martišiūtė Pirmasis lietuvių dramaturgijos šimtmetis Vilnius 2006; O. Mandel A Definition of Tragedy Whitefish 2012.
389