tròpas (gr. tropos – posūkis), perkeltine reikšme vartojamas žodis ar žodžių junginys. Tropo pagrindinis požymis – laikinas daikto vardo ar savybės suteikimas kitam daiktui, asmeniui ar reiškiniui, kuriam tai nėra būdinga (tas vardas nėra tikrasis). Tropas daugiausia suvokiamas iš konteksto. Tropai yra žodžių reikšmių variacijos, todėl kai kurių teoretikų vadinami leksinėmis semantinėmis figūromis, kurios atribojamos nuo sintaksinių struktūrų variacijų. R. Jakobsonas svarbiausiais tropais laikė metaforą ir metonimiją, U. Eco – metonimiją, naujosios retorikos kūrėjai, vadinamoji belgų grupė μ, metonimijos atmainą – sinekdochą, iš kurios išvedami kiti tropai. Pagrindinės tropų įvairios atmainos: antonomazija, emfazė (stilistinis kalbos raiškumo stiprinimas), epitetas, hiperbolė, ironija, katachrezė, litotė, oksimoronas, onomatopėja, perifrazė, personifikacija. Visus tropus sieja analogija: vienuose ji grindžiama panašumu (metafora ir jos atmainos), kituose – atitikimu, gretinimu, realiu ryšiu arba sąlyčiu su reiškiniu ar daiktu (metonimija ir jos atmainos). Tropų ir retorinių figūrų paribyje yra alegorija, parabolė, prozopopėja ir kitos stilistinių figūrų atmainos.
923