Tvèrės kunigaikštỹstė, sritinė, vėliau didžioji kunigaikštystė Šiaurės Rytų Rusioje, gyvavusi 1247–1485. Sostinė Tverė. Susikūrė Kaspijos ir Baltijos regionus siejančiame Volgos prekybos kelyje. Šiaurėje ribojosi su Naugardo respublika, pietryčiuose – Maskvos, vakaruose – Smolensko kunigaikštystėmis.
Tverės kunigaikštystės politinę istoriją žymi kunigaikščių tarpusavio kova pasitelkiant totorių ar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karinę paramą. Iš viso Tverės kunigaikštystės gyventojų buvo 700 000–800 000, kariuomenėje, užsieniečių liudijimu, galėjo būti iki 40 000 bajorų. Kunigaikštis vadovavo kariuomenei (vykstant karui), administracijai, teismams, tvarkė finansus. Apie 1275 Tverėje įsteigta stačiatikių vyskupija (apie 1290–1315 vyskupas buvo Nalšios kunigaikščio Gerdenio sūnus Andrius Tverietis). 1304 Michailas Jaroslavičius gavo didžiojo chano jarlyką tituluotis Vladimiro didžiuoju kunigaikščiu, nuo tada Tverės kunigaikštystė varžėsi su Maskva dėl vyravimo Rusioje. 14 a. atlaikė mongolų-totorių spaudimą, jos teritorija išsiplėtė.
Su Lietuva Tverės kunigaikštystė nuo Gedimino laikų palaikė tvirtus prekybinius ir kultūros ryšius, sudarinėjo dinastines santuokas ir karines sąjungas. 1368–72 Tverės kunigaikštis Michailas Aleksandrovičius su sesers Julijonos vyru, Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Algirdu surengė 3 karo žygius į Maskvą. Siekdamas išvengti stiprėjančios Maskvos didžiosios kunigaikštystės karinės grėsmės paskutinis Tverės kunigaikštis Michailas 1483 sudarė sąjungą su Lenkijos ir Lietuvos valdovu Kazimieru Jogailaičiu, šiam į pagalbą neatvykus, pabėgo į Lietuvą. Iš rusų etninių žemių Tverės kunigaikštystė prie Maskvos prijungta viena paskutinių (1485 09).
1088