Ugrõs taikà, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Maskvos didžiosios kunigaikštystės sutartis, sudaryta 1408 09 po 1406–08 karo prie Okos intako Ugros. Per jį Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto kariuomenė 1406–07 (1404 prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės buvo prijungtas Smolenskas) žygiavo link Maskvos, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė išplėtė savo įtaką iki Odojevo. Per trečią, 1408 žygį, Vytauto ir jo žento Vasilijaus I (buvo vedęs Sofiją Vytautaitę) kariuomenės susitiko prie Ugros upės Kalugos žemėje. Mūšis neįvyko: Vasilijus I skubėjo grįžti į Maskvą, nes į Maskvos didžiosios kunigaikštystės valdas įsiveržė Aukso ordos karvedžio Edigėjaus totorių kariuomenė.
Taikos sutartimi Lietuvos ir Maskvos didžiųjų kunigaikštysčių valstybinė siena buvo nustatyta Ugros upe (nepakito iki 16 a. pradžios, iki Ivano III 15 a. pabaigoje pradėto karo su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste). Vytautas pasižadėjo nebepulti Pskovo ir Naugardo žemių, Vasilijus I pripažino, kad Smolensko žemė su miestu priklauso Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Vytautas, užtikrinęs ramų užnugarį Rytuose, 1408 pabaigoje Naugarduke su Lenkijos karaliumi Jogaila susitarė rengtis karui su Vokiečių ordinu, kuris pagal 1404 Raciążo sutartį valdė Žemaitiją ir dalį Lenkijos vakarinių žemių.
415