vedizmas

vedzmas, Vèdų relgija, politeistinė religija, susiformavusi iš 15 a. prieš Kristų į Indiją atsikėlusių arijų ir vietos gyventojų tikėjimų ir kultų samplaikos. Vedizmo elementų (kartais modifikuotų) išliko daugumoje hinduizmo mokyklų. Perteikiama Vedose. Būdinga gamtos sudievinimas, harmoningas kiekvienos būtybės dalyvavimas bendroje pasaulio būtyje, gamtos reiškinius ar stichijas įkūnijantys dievai, jie veikia įvairiais pavidalais, turi tam tikrus atributus (saulės dievo Sūrjos – auksinės rankos, Indros – žaibas). Pagal kiltį ar pagr. požymį skiriamos dievybių grupės: aditjai, asurai, marutai, apsaros, gandharvai ir kiti. Vėliau pradėtos skirti 3 visatos sritys ir atitinkamai joms priklausantys dievai: dangus (Sūrja, Ušasė – aušros deivė, Varuna – dangaus platybių, pasaulio tvarkos dievas), oras (Agnis, Soma), žemė (Vajus – vėjo dievas, Rudra). Tikėta, kad pasaulio darną lemia dieviškojo principo veikimas (rita), kurį ilgainiui upanišadose pakeitė Brahmanas – visaapimantis beasmenis dvasinis pradas. Aukojimo apeigose daugiausia svarbos buvo teikiama Agniui ir Somai (aukojamo gėrimo personifikacija, vėliau – mėnulio dievas). Apeigas atlikdavo 4 dvasininkai: vienas vadovaudavo apeigoms, kitas jas atlikdavo (kartodavo Jadžurvedos aukojimo formules), trečias gamindavo ir aukodavo somą – ekstazišką būseną sukeliančio vijoklinio augalo gėrimą (giedodavo Samavedos giesmes), ketvirtas kviesdavo dievus ragauti aukos (rečituodavo Rigvedos giesmes).