Veñgrijos literatūrà. Nuo šalies krikšto iki Renesanso vyravo literatūra lotynų kalba (seniausi raštai – 11–12 a.legendos, istorinės kronikos, religiniai himnai).
Pirmieji literatūriniai tekstai vengrų kalba
Seniausias išlikęs tekstas vengrų kalba – laidotuvių pamokslas ir malda (Halotti beszéd és könyörgés apie 1195), seniausia poema – Senųjų vengrų rauda apie Mergelę Mariją (Ómagyar Mária-siralom apie 1300). Lotynų kalba rašęs Renesanso vengrų ir kroatų poetas humanistas Janus Pannonius (1434–72) sukūrė daugiau kaip 100 elegijų, epigramų, panegirikų ir epų. Apie 1520 pasirodė pirmoji (versta iš lotynų kalbos) vengrų drama Trys krikščionės mergelės (A három körösztény leányról).
Reformacijos laikotarpis
Literatūra vengrų kalba ėmė sparčiau plėtotis reformacijos laikotarpiu. G. Pesti (mirė apie 1542) išvertė Ezopo pasakėčių, sudarė Lotynų–vengrų kalbų žodyną. J. Sylvesteris (1504–51) išvertė Naująjį Testamentą, išspausdino pirmąją vengrų kalbos gramatiką. Vengrijos literatūrai svarbi nežinomo autoriaus satyrinė drama Komedija apie Menyhárto Balassi išdavystę (Comoedia Balassi Menyhárt árultátásáról 1569). P. Bornemisza (1535–84) parašė pamokslų Velnio gundymai (Ördögi Kisértetekről 1578), tragediją Vengriškoji tragedija (Tragoedia magyar nyelven 1558). L. S. Tinódi (1510–56) eiliuotai aprašė karus su turkais. Vengrų pasaulietinės poezijos pradininkas B. Balassi sukūrė meilės ir patriotinės lyrikos. 1653 protestantų mokslininkas ir rašytojas J. Apáczai Csere (1625–59) išleido Vengrų enciklopediją (Magyar Encyclopaedia 12 tomų 1653–55). Baroko literatūros reikšmingiausi kūriniai – P. Pázmány traktatai ir pamokslų rinkiniai, M. Zrínyi epas Szigeto apsiaustis (Szigeti veszedelem 1651), I. Gyöngyösi (1620–1704) poemos ir epitalamijai. 17 a. pabaiga–18 a. pabaiga – vengrų literatūros smukimo laikotarpis. Pirmasis vengrų literatūros istorikas D. Czvittingeris (apie 1675–1743) parašė apie 300 vengrų rašytojų biografijų Specimen Hungariae literatae (1711).
Šviečiamasis amžius
Nuo 18 a. pabaigos plito Šviečiamojo amžiaus idėjos. G. Bessenyei (1747–1811) sukūrė satyrinį utopinį filosofinį romaną vengrų kalba Tariméneso kelionė (Tariménes utazása 1804), jame išjuokė šių idėjų priešininkus. D. Berzsenyi (1776–1836) kūrė odes ir elegijas. Sentimentalizmas ryšku J. Kármáno (1769–95) epistoliniame romane Fanni įpročiai (Fanni hagyományai 1794). M. Csokonai Vitézis sukūrė meilės lyrikos, komišką epą Dorotėja (Dorottya 1804). S. Kisfaludy (1772–1844) poezijai (rinkinys Karti meilė / Kesergő szerelem 1801) būdinga nelaimingos meilės tematika. Publicistas ir poetas F. Kazinczy bei jo šalininkai atnaujino ir praturtino vengrų kalbą.
Romantizmas
Romantizmo plitimui daug įtakos turėjo 1822 dramaturgo K. Kisfaludy įkurtas literatūros žurnalas Aurora, kuriame spausdinta to laikotarpio žymiausių rašytojų kūryba. J. Katonos pjesė Banas Bánkas (Bánk bán 1821) laikoma geriausia vengrų literatūros tragedija. Poetas ir literatūros kritikas F. Kölcsey sukūrė Vengrijos himno tekstą (1823). M. Vörösmarty išgarsėjo romantine epine poema Zaláno pabėgimas (Zalán futása 1825), simboline fantastine pjese Csongoras ir Tünde (Csongor és Tünde 1831). M. Jósika parašė istorinį romaną Abafi (1836). J. Eötvösas sukūrė romanus Kaimo seniūnas (A falu jegyzője 1845) ir 1514‑tųjų Vengrija (Magyarország 1514‑ben 1847). S. Petőfi poeziją įkvėpė 1848 revoliucija. Poeto J. Arany epinė trilogija Toldis (1847–79) ir Budos mirtis (Buda halála 1864) atspindėjo amžinuosius žmogaus būties klausimus. Zs. Kemény romanams būdinga psichologinė analizė.
Dekadentizmas
19 a. pabaigos literatūroje ryšku dekadentizmas, neapibrėžtumo ir nusivylimo nuotaikos (L. Arany, 1844–98, ironiškas eiliuotas romanas Miražų herojus / A délibábok hőse 1873, J. Vajdos eilėraščiai). I. Madácho pjesė Žmogaus tragedija (Az ember tragédiája 1861) kėlė universalias žmogaus problemas. M. Jókai, K. Mikszáthas, G. Gárdonyi savo romanuose vaizdavo socialines problemas, parašė istorinės tematikos romanų. 19 a. literatūriniam gyvenimui turėjo daug įtakos K. Kisfaludy (įkurta 1836) ir S. Petőfi (įkurta 1876) literatūros draugijos, 1890 poeto J. Kisso (1843–21) įkurtas žurnalas A hét. Vienas svarbiausių 19 a. antros pusės literatūros kritikų buvo P. Gyulai (1826–1909).
Modernizmas
20 a. pradžioje vengrų poeziją atnaujino E. Ady (rinkinys Nauji eilėraščiai / Uj versek 1906), įtvirtinęs laisvąjį eiliavimą. Naujų literatūros krypčių (natūralizmo, simbolizmo, impresionizmo) plitimui daug įtakos turėjo žurnalas Nyugat (1908–41). Apie jį būrėsi poetai M. Babitsas, B. Balázsas, D. Kosztolányi, Á. Tóthas, G. Juhászas, M. Füstas, prozininkai Zs. Móriczas, F. Karinthy, M. Kaffka (1880–1918, pirmoji žymesnė vengrų rašytoja), G. Krúdy, rašęs sąmonės srauto literatūrą. Iš neprisijungusių prie žurnalo Nyugat paminėtini dramaturgas F. Molnáras, prozininkas F. Herczegas (1863–1954), vienas avangardistinės poezijos pradininkų L. Kassákas, ekspresionistinio antikarinio romano Suniokotas kaimas (Az elsodort falu 1919) autorius D. Szabó (1879–1945). 20 a. 3–4 dešimtmečio žymiausi vengrų poetai: L. Szabó, A. Józsefas, G. Illyésas, M. Radnóti. Po I pasaulinio karo ėmė vyrauti romano žanras. S. Márai (1900–89), L. Zilahy (1891–74) vaizdavo buržuazijos gyvenimą, socialinius pokyčius, J. Kodolányi (1899–1969), L. Némethas ir Zs. Remenyikas (1900–62) – asmenybės ir visuomenės konfliktą, Á. Tamási aprašė vengrų tautinės mažumos Rumunijoje gyvenimą. F. Móra sukūrė realistinių romanų. Žymiausi laikotarpio eseistai ir literatūros kritikai: L. Némethas (esė Kokybės revoliucija / A minőség forradalma 1940), G. Halászas, A. Szerbas (abu 1901–45), László Cs. Szabó (1905–84).
Naujoji literatūra
Po II pasaulinio karo (daugiausia 1948–53) buvo siekiama įdiegti socialistinį realizmą, kovojama su modernizmo įtaka literatūroje. Socialistinis realizmas ryšku J. Lengyelio (1896–1975) kūryboje. Po 7 dešimtmečio atsiribota nuo socialistinio realizmo, Vengrijos literatūrai reikšmingų romanų ir dramų sukūrė M. Szabó, A. Sütő, J. Balázsas, E. Fejesas, G. Ottlikas (1912–90). M. Mészöly (1921–2001) parašė knygų ir romanų vaikams bei jaunimui. G. Konrádo (g. 1933) romanams Lankytojas (A látogató 1969), Miesto įkūrėjas (A városalapító 1977), Bendrininkas (A cinkos 1982; išleistas nelegaliai) būdinga analitinės įžvalgos, I. Örkény pjesėse, T. Déry (romane Ponas G. A. X‑e / G. A. úr x‑ben 1964), P. Esterházy (romane Gamybinis romanas / Termelési regény 1979) groteskiškai pavaizdavo totalitarinę visuomenę. Žymiausi 20 a. antros pusės poetai: S. Weöresas, katalikų egzistencialistas J. Pilinszky, L. Kálnoky (1912–85), I. Vasas (1910–91), F. Juhászas (g. 1928) ir L. Nagy. Žymiausi 20 a. pabaigos–21 a. pradžios rašytojai: P. Nádasas, L. Krasznahorkai, K. Szakonyi (g. 1931), A. Wassas (1908–98), I. Kertészas, vaizdavęs Holokausto nusikaltimus ir 2002 gavęs Nobelio literatūros premiją. Emigracijoje kūrė prozininkas G. Határas (1914–2006), poetas G. Faludy (1910–2006).
Ryšiai su lietuvių literatūra
Į lietuvių kalbą išversta E. Ady, A. Józsefo, S. Petőfi, M. Radnóti, S. Weöreso eilėraščių, T. Déry, E. Fejeso, M. Füsto, G. Gárdonyi, G. Illyéso, M. Jókai, F. Karinthy, I. Kertészo, D. Kosztolányi, L. Krasznahorkai, F. Molnáro, F. Móros, Zs. Móriczo, M. Szabó prozos, išleisti rinkiniai Vengrų novelės (1990), Karalius Žaliabarzdis: Vengrų pasakos (1976 21992). Į vengrų kalbą išversta A. Bieliausko, P. Cvirkos, K. Donelaičio, J. Dovydaičio, G. Kanovičiaus, S. T. Kondroto, R. Lankausko, Just. Marcinkevičiaus, I. Mero, E. Mieželaičio, V. Mykolaičio-Putino, V. Petkevičiaus, K. Sajos, M. Sluckio, A. Zurbos, V. Žilinskaitės kūrinių.
Vengrijos konstitucinė santvarka
Vengrijos partijos ir profsąjungos
Vengrijos ginkluotosios pajėgos