Menžinskij Viačeslav (Viačeslavas Menžnskis) 1874 09 01Sankt Peterburgas 1934 05 10Maskva, SSRS valstybės veikėjas.
1898 baigė Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultetą. Nuo 1902 Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos narys. 1905–07 revoliucijos dalyvis, 1906 suimtas. Pabėgo ir emigravo – gyveno Belgijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Po Vasario revoliucijos 1917 vasarą sugrįžo į Rusiją. Dalyvavo rengiant 1917 Spalio perversmą (Petrogrado karinio revoliucinio komiteto narys). 1918 01–04 Sovietų Rusijos finansų liaudies komisaras. 1918–19 konsulas Vokietijoje. 1919 Ukrainos darbininkų ir valstiečių inspekcijos komisaras.
Nuo 1919 pabaigos dirbo sovietų saugumo organuose (Rusijos ypatingosios komisijos prezidiumo narys, Ypatingojo skyriaus vedėjas). Nuo 1923 Jungtinės valstybinės politinės valdybos (OGPU) pirmininko pavaduotojas, 1926–34 (po F. Dzierżyńskio mirties) pirmininkas. Nuo 1927 Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Centro komiteto narys. Lojalus J. Stalinui, rėmė jį kovoje su L. Trockiu, vėliau – su L. Kamenevu, G. Zinovjevu, N. Bucharinu. Vienas 3 dešimtmečio pabaigos–4 dešimtmečio pradžios masinių represijų organizatorių: su savo pavaduotoju G. Jagoda vadovavo valstiečių trėmimams (buožių kaip klasės likvidavimas), sufabrikavo Šachtų proceso (1928), Pramoninės partijos (1930), Sąjunginio menševikų biuro (1931) ir kitas politines bylas (politiniai procesai SSRS).
Viačeslavas Menžinskis (dešinėje) su Feliksu Dzierżyńskiu (1922)
Paskutiniais gyvenimo metais sunkiai sirgo. Mirė veikiausiai sava mirtimi (1938 vadinamojo Dvidešimt vieno proceso nuosprendis skelbė, kad G. Jagodos nurodymu V. Menžinskis buvo netinkamai gydomas).