Atlántas, Atlánto vandenýnas (lot. Mare Atlanticum, Oceanus Occidentalis, gr. Atlantis), Pasaulinio vandenyno dalis, esanti tarp Europos ir Afrikos (rytuose), Šiaurės ir Pietų Amerikos (vakaruose) ir Antarktidos (pietuose). Šiaurėje jungiasi su Arkties vandenynu (jis kartais priskiriamas Atlantui); sutartinė šiaurinė riba (su Arkties vandenynu) eina į vakarus nuo Stadlandeto pusiasalio (Norvegijos pietvakariuose) per Šetlando salas, povandeninį Farerų–Islandijos slenkstį iki Gerpiro kyšulio (Islandijos rytuose), toliau – nuo Rifstángi kyšulio (Islandijos šiaurėje) per Danijos sąsiaurį iki Brewsterio kyšulio (Grenlandijos rytiniame krante) ir į vakarus nuo Grenlandijos per Daviso sąsiaurį (pagal 70° šiaurės platumos) iki Baffino Žemės, iš ten – tos salos rytiniu krantu iki Chidley kyšulio (Labradoro pusiasalyje).
Atlanto vandenyno žemėlapis
Pietryčiuose Atlantas jungiasi su Indijos vandenynu (sutartinė riba eina išilgai 20° rytų ilgumos), pietvakariuose Drake’o sąsiauriu ir Magelano sąsiauriu – su Ramiuoju vandenynu; sutartinė pietvakarinė riba eina per Drake’o sąsiaurį tarp Horno kyšulio (Ugnies Žemėje) ir Prime Heado kyšulio (Antarktidos pusiasalyje).
Atlanto plotas: su jūromis 91,7 mln. km2, be jūrų 78,4 mln. km2; pagal plotą antras vandenynas pasaulyje (po Ramiojo). Atlantas tęsiasi iš šiaurės į pietus apie 15 000 kilometrų. Didžiausias plotis apie 6300 km, mažiausias 2840 km (nuo São Roquės kyšulio Brazilijoje iki Monrovijos uosto Liberijoje).
Vidutinis gylis (be jūrų) 3597 m, didžiausias: Šiaurės Atlante – 8742 m (povandeniniame Puerto Riko lovyje; kitais duomenimis, – 9219 m), Pietų Atlante – 8248 m (Pietų Sandwicho lovyje). 32,5 % vandenyno ploto (be jūrų) yra 4000–5000 m gylio.
Atlanto rytiniai ir vakariniai krantai beveik lygiagretūs. Šiaurės Atlanto krantai labiau raižyti negu Pietų Atlanto. Čia yra beveik visos Atlanto jūros ir įlankos: Šiaurės jūra, Baltijos jūra, Biskajos įlanka, Viduržemio jūra (su Atlantu ją jungia Gibraltaro sąsiauris), jos šakos – Ligūrijos jūra, Tirėnų jūra, Jonijos jūra, Adrijos jūra, Egėjo jūra, Marmuro jūra, Juodoji jūra, Azovo jūra; prie Amerikos krantų yra Labradoro jūra, Karibų jūra, Šventojo Lauryno įlanka, Meksikos įlanka. Pietų Atlante yra Gvinėjos įlanka, Weddellio jūra, Skotijos jūra.
Didžiausios salos: Didžioji Britanija, Niufaundlandas, Kuba, Islandija, Airija, Haitis. Atlanto viduryje salų nedaug, jos mažos, vulkaninės kilmės.
2403
Geologinė sandara
Vandenyno susidarymas ir geologinė raida apima visą mezozojų ir kainozojų. Atlanto pagrindinė dalis pradėjo formuotis juros periodo pradžioje Pangėjos superžemynui suskilus į 2 žemynus: šiaurinį – Lauraziją (Šiaurės Amerika ir Eurazija) ir pietinį – Gondvaną (Pietų Amerika, Afrika, Indija, Australija, Antarktida). Kreidos periodo pradžioje sudėtinga riftų sistema suskaldė Gondvaną į kelis (dabartinius) žemynus. Pietų Amerika atskilo ir pradėjo tolti nuo Afrikos; dėl to susidarė Atlanto pietinė dalis, ji nuolat platėjo ir dabar tebeplatėja vidutiniškai 4 cm per metus. Atlanto ruožas tarp Kanados ir Grenlandijos ir šiaurinė dalis tarp Grenlandijos ir Britų salų atsivėrė baigiantis kreidos periodui. Grenlandija pradėjo tolti nuo Skandinavijos tik paleogeno pradžioje ir tolsta 1,7 cm per metus greičiu. Būdingas Atlanto dugno reljefo bruožas – povandeninė kalnų sistema, ištįsusi išilgai Atlanto S raidės pavidalu; tai didžiausia vandenynų vidurio kalnagūbrių sistemos grandis (jos ilgis apie 18 000 kilometrų).
Atlanto dugno uolienų amžius (raudonai pažymėtos jauniausios, mėlynai – seniausios uolienos)
Šiaurėje Vidurio Atlanto kalnagūbrio tęsinys yra Arkties vandenyno Gakelio kalnagūbris, pietuose – Afrikos–Antarktidos kalnagūbris, kuris jungiasi su Indijos vandenyno kalnagūbriais. Visas Vidurio Atlanto kalnagūbris suskaldytas į atskirus skirtingo ilgio fragmentus, kurie vienas kito atžvilgiu perstumti transforminių lūžių (Gibbso, Atlančio, Barracudos, Gvinėjos, Romanche’o, Falklando), kertančių vandenyno dugną per visą jo plotį. Kalnagūbrio fragmentus jungiantys transforminių lūžių ruožai yra seismiškai aktyvūs ir sudaro dabartinę Atlanto seisminę juostą. Vidurio Atlanto kalnagūbrio aukštis virš vandenyno baseinų dugno apie 3000 metrų. Vandenyno gylis virš kalnagūbrio Šiaurės pusrutulyje iki 3,5 km, Pietų pusrutulyje iki 2,5 kilometrų. Islandijos salą sudaro iškilęs virš vandenyno lygio kalnagūbrio fragmentas su didelio storio Žemės pluta.
Išilgai Atlanto vidurio kalnagūbrio eina riftas – siauras ilgas grabenas, kurio plotis iki 10–20 km, gylis apie 2000 metrų. Tai litosferos plokščių spredingo zona, kurioje abi plokštės atsitraukia viena nuo kitos, o susidarančius tarp jų atvirus plyšius užpildo kylanti iš astenosferos bazaltinė lava. Rifto zonoje susidaro naujas Žemės paviršius, dar nenuklotas šiuolaikinėmis dugno nuosėdomis. Rifto bazaltinė Žemės pluta (jos storis 4 km) tiesiogiai dengia astenosferą. Nuo rifto į abi puses atsitraukianti įkaitusios astenosferos viršutinė dalis lėtai vėsta ir sukietėjusi tampa litosfera.
Litosferos storis ir tankis laipsniškai didėja tolstant nuo rifto zonos, ji sunkėja ir vis labiau grimzta į astenosferą, vandenyno dugnas smunka žemyn. Toliausiai nuo kalnagūbrio esanti litosfera yra seniausia ir sunkiausia; ji nugrimzdo iki 5,5–7,2 km gylio ir sudarė plokščias abisalines lygumas bei giliąsias dubumas, vieną nuo kitos atskirtas povandeninių vulkaninių kalnų grandinėmis ir transforminių lūžių pakopomis – slenksčiais.
Atlanto vakaruose, ties Haičio, Puerto Riko ir Mažųjų Antilų salomis, ir pietuose, ties Pietų Sandwicho salomis, vyksta vandenyno dugno subdukcija, kur viena litosferos plokštė grimzta po kita. Subdukcijos zonoje susidarė povandeniniai loviai (Puerto Riko, Pietų Sandwicho), kuriuose vandenyno dugnas nugrimzdęs giliausiai.
Atlante yra povandeninių vulkaninių kalnų ir jų grandinių (lentelė), kurių kilmė susijusi su giluminiais, vadinamaisiais karštaisiais taškais, generuojančiais didelius magmos kiekius. Kylanti nuo karštųjų taškų magma prasiveržia pro slenkančias virš jų litosferos plokštes; jų paviršiuje susidaro vulkaniniai kalnai ir jų grandinės (pvz., Rio Grandės, Banginių). Tokių kalnų viršūnės kai kur kyšo iš vandens ir sudaro nedideles salas (Azorų salos, Kanarų salos, Šventosios Elenos sala, Tristano da Cunhos, Dangun Žengimo sala ir kitos).
Atlanto šelfo plotis nuo keliasdešimt iki kelių šimtų kilometrų (plačiausias Šiaurės jūroje, į pietus nuo Niufaundlando salos, ir palei Argentinos krantus), gylis ties kontinentiniu šlaitu 100–500 metrų. Šelfo dugno nuosėdų pamatą sudaro kontinentinio tipo Žemės pluta (iš magminių ir metamorfinių uolienų).
smėlėtas Atlanto krantas ties Atlantic City (Jungtinės Amerikos Valstijos)
Kontinentinį šlaitą daug kur vagoja turbidinių srovių išrausti povandeniniai kanjonai (Vidurio, Bermudų, Hudsono, Bahamų, Kongo), nesusiję su sausumos upėmis. Nuosėdos dengia beveik visą Atlanto dugną, išskyrus rifto zoną. Nuosėdų sluoksnio didžiausias storis (500–1000 m) yra dubumose. Dugno nuosėdos purios, nemetamorfizuotos arba truputį pakitusios, terigeninės, karbonatinės, vulkanogeninės. Palei krantus kaupiasi žvyras, smėlis, aleuritas, molis, vidurio kalnagūbrio šlaituose ir vakarinės dalies dubumose – biogeninės karbonatinės nuosėdos, giliausiuose dugno plotuose (žemiau kritinės karbonatų kaupimosi ribos) – raudonasis giliavandenis molis, Atlanto pietuose – silicinės biogeninės nuosėdos, rifto zonoje, virš karštųjų taškų ir subdukcijos zonose – vulkanogeniniai dariniai.
Naudingosios iškasenos: nafta ir dujos (Meksikos įlankoje, Karibų jūroje, Biskajos įlankoje, Šiaurės jūroje, Kongo–Angolos šelfe), siera (Meksikos įlankoje), geležies rūda (prie Niufaundlando salos), fosforitai (ties Namibija), deimantai (prie Pietų Afrikos krantų), polimetalų rūdos (dubumų dugne).
2406
1
* šią dubumą kerta 20° rytų ilgumos dienovidinis – Atlanto ir Indijos vandenyno riba
2
Klimatas
Atlantas tęsiasi per visas klimato juostas, išskyrus arktinę. Dėl srovių įtakos oro temperatūra ties rytine ir vakarine Atlanto dalimi toje pačioje platumoje nevienoda: į šiaurę nuo 30° šiaurės platumos vakarinė dalis apie 10 °C šaltesnė už rytinę, o tarp 30° šiaurės platumos ir 40° pietų platumos vakarinė dalis maždaug 5 °C šiltesnė. Bendrąją atmosferos cirkuliaciją nulemia 4 nuolatiniai atmosferos veiklumo centrai: Islandijos ir Antarkties depresijos ir Šiaurės bei Pietų Atlanto anticiklonai, kuriuos skiria kiek mažesnio slėgio zona ties pusiauju. Dėl to vidutinėse platumose visus metus pučia stiprūs vakarų vėjai, o subtropinėse ir tropinėse platumose – pasatai (Šiaurės pusrutulyje iš šiaurės rytų, Pietų – iš pietryčių). Vidutinėse platumose, ypač Pietų pusrutulio, dažnos audros. Tropinės juostos šiaurėje nuo birželio iki spalio–lapkričio kyla tropinių uraganų; jie keliauja iš rytų į vakarus ir smarkiausi būna Karibų jūros ir Meksikos įlankos baseine.
uraganas Ivan virš Karibų jūros salų (2004 09 07)
3
Srovės
Paviršiaus srovės Atlante sudaro dvi ryškias sistemas, kuriose vanduo teka ratu: Šiaurės pusrutulyje – pagal laikrodžio rodyklę, Pietų pusrutulyje – prieš laikrodžio rodyklę. Apytakos ratus skiria pusiaujas.
Atlanto pakrantė ties Portugalija
Šiaurės pusrutulio subekvatorinėje platumoje iš rytų į vakarus teka Šiaurės Pasatų šiltoji srovė. Prie Pietų Amerikos krantų ji jungiasi su Pietų Pasatų srovės dešiniąja šaka – Gvianos srove ir teka Karibų jūros link. Ties Centrinės Amerikos krantais suskyla į Antilų srovę ir Karibų srovę, kuri per Karibų jūrą ir Jukatano sąsiaurį patenka į Meksikos įlanką; tarp Kubos ir Floridos šios 2 srovės susijungia sudarydamos Floridos srovę. Ji teka išilgai Šiaurės Amerikos krantų. Nuo Hatteraso kyšulio ši srovė pasuka į šiaurės rytus, į atvirą vandenyną, ir vadinama Golfo srove. Ties 40° šiaurės platumos Golfo srovė pasuka į rytus ir teka skersai Atlantą sudarydama Šiaurės Atlanto srovę, kuri pasiekia ir šildo Europos šiaurės vakarinius krantus. Nuo Šiaurės Atlanto srovės į pietus atsišakoja šaltoji Kanarų srovė, kuri grįžta į apytakos ratą ir susijungia su Šiaurės Pasatų srove.
Ties Islandija nuo Šiaurės Atlanto srovės į vakarus atsišakoja Irmingerio srovė; viena jos šaka pasuka į šiaurę, kita – į vakarus. Į pietvakarius nuo Grenlandijos Irmingerio srovės vakarinė šaka skyla dar į 2 atšakas: šiaurinė (teka į šiaurę) sudaro Vakarų Grenlandijos srovę, pietinė įsilieja į šaltąją Labradoro srovę, ateinančią iš Daviso sąsiaurio ir tekančią į pietus iki Niufaundlando. Taip Atlanto šiaurėje susidaro dar vienas – cikloninės krypties – srovių ratas. Analogiškas cikloninis srovių žiedas yra ir Atlanto pietuose, Weddellio jūroje.
Pietų pusrutulio subekvatorinėse platumose iš rytų į vakarus teka Pietų Pasatų srovė. Ties Pietų Amerikos krantais ji išsišakoja į 2 šakas: dešinioji Gvianos srovė jungiasi su Šiaurės Pasatų srove, kairioji – šiltoji Brazilijos srovė – teka į pietus iki 40° pietų platumos, ten susijungia su šaltąja Falklando srove, sudaro Pietų Atlanto srovę, kuri teka į rytus. Rytuose jos šaka – šaltoji Benguelos srovė – teka pusiaujo link. Abipus pusiaujo iš vakarų į rytus teka Šiaurės ir Pietų tarppasatinės priešsrovės. Jas skiria Ekvatorinė srovė, tekanti iš riaurės į vakarų. Po Pietų Pasatų srove, 50–200 m gylyje, iš vakarų į rytus teka kompensacinė ekvatorinė Lomonosovo srovė. Šalčiausi Antarkties vandenys kaupiasi Weddellio jūros dugne, dėl didelio tankio nusileidžia nuo Antarktidos šelfo į daugiau kaip 4000 m gylį ir teka pusiaujo link. Antarktidos ledynų tirpsmo vandenys kaupiasi tarp 50° ir 55° pietų platumos 500–1000 m gylyje (tarpiniai vandenys), teka į šiaurę ir pasiekia 20° šiaurės platumos. Giluminė Šiaurės Atlanto srovė susidaro į pietus nuo Grenlandijos, Labradoro ir Irmingerio jūrų sandūroje; vandenys nusileidžia iki 2000–3000 m gylio ir teka į pietus; 50°–60° pietų platumose susilieja su antarktiniais (tarpiniais) vandenimis.
Potvyniai ir atoslūgiai vyksta daugiausia kas pusę paros, tik Meksikos įlankoje, ties Mažųjų Antilų krantais, – kas parą. Potvynių amplitudė atvirame vandenyne mažiau kaip 1 m, šelfe daug didesnė: Bahía Grandės įlankoje (prie Patagonijos), Saint-Malo įlankoje (prie Prancūzijos), Bristolio įlankoje (prie Didžiosios Britanijos) 9–12 m, o Fundy įlankoje (prie Šiaurės Amerikos) net 15–18 m (didžiausia Pasauliniame vandenyne).
Vandens temperatūra vandenyno paviršiuje nedaug tesiskiria nuo oro temperatūros, o gilyn vis žemėja ir 1,5 km gylyje tesiekia 2,5–3 °C. Paviršiaus vandens druskingumas: abiejose tropinėse juostose 37 ‰, ekvatorinėje 35 ‰, Pietų pusrutulio vidutinėse platumose iki 34 ‰, Šiaurės – 36 ‰. Vidutinis druskingumas 35,4 ‰, didžiausias 38 ‰ (Pasatų srovėse).
Ledo lytys ir ledkalniai į Šiaurės Atlantą patenka iš Arkties vandenyno ir Grenlandijos ir nuplaukia srovių bei vėjų nešami iki 40° šiaurės platumos, o Labradoro srove kartais net iki 31° šiaurės platumos. 1912 04 14 Atlanto šiaurinėje dalyje (ties Niufaundlando banka) susidūręs su ledkalniu paskendo Didžiosios Britanijos laivas Titanic, 1959 01 30 (prie Grendlandijos krantų) –Danijos laivas Hans Hedtoft. Pietų Atlante Falklando srovė ledkalnių atplukdo iki 35° pietų platumos.
Žiemą užšąla šiaurėje tik kai kurių jūrų (Baltijos, Juodosios, Azovo), Šventojo Lauryno įlankos pakraščiai, pietuose – Antarktidos pakrantės ir Weddellio jūra.
Atlantas gauna apie 60 % metinio žemynų gėlo vandens nuotėkio. Įteka Nilas, Amazonė, Misisipė su Misūriu, Kongas, Nigeris ir kita.
Augalija ir gyvūnija
Atlanto florą daugiausia sudaro dumbliai, kai kurie žiediniai augalai – andrai, poseidonijos. Jie auga maždaug iki 100 m gylio. Netoli žiočių didelius plotus užima povandeninės pakrančių pievos. Atlanto šiaurės vakaruose, Sargasų jūroje, plūduriuoja dumbliai sargasai. Atlanto šaltųjų ir vidutinių juostų vandenyse veisiasi banginiai, ruoniai, iš žuvų – silkės, menkės, ešeriai, plekšnės, kilkės, sardinės, ančiuviai. Tropinėse platumose yra kašalotų, jūrinių vėžlių, ryklių, žuvų skraiduolių, krabų, koralų, medūzų, sifonoforų. Jūrinių paukščių nedaug, būdingesni – fregatos, albatrosai, kirai, pietuose – pingvinai. Atlante sugaunama 37 % pasaulio žvejybos produkcijos (apie 25 mln. t per metus) – daugiausia silkinių, menkinių, ešerinių, plekšninių šeimos žuvų. Svarbiausi žūklės rajonai: Šiaurės jūra, Niufaundlando seklumos, Grenlandijos, Kanados pakrantės, Karibų jūra, Meksikos įlanka, Pietvakarinės Afrikos ir Patagonijos pakrantės. Antarktinėje Atlanto dalyje medžiojami banginiai.
Pietų Atlanto pakrantė (Pietų Afrikos Respublika)
Per Atlantą ir jo jūras eina jūrų keliai iš vienos pasaulio dalies į kitą. Atlantui tenka 2/3 pasaulio laivybos krovinių apyvartos. Ypač daug krovinių (daugiausia naftos ir jos produktų) ir keleivių gabenama tarp Europos ir Šiaurės Amerikos.
4
Tyrimų istorija
Sistemingi okeanografiniai Atlanto tyrimai pradėti 19 a. specialiais laivais: Didžiosios Britanijos Challenger (1872–76), Jungtinių Amerikos Valstijų Albatross (1880–1904), Enterprise (1883–86), Rusijos Vitjaz′ (1870–71 ir 1886–89), Vokietijos Gazelle (1874–76), Valdivia (1898–99), Gauss (1901–03), Meteor (1925–38), Didžiosios Britanijos Discovery 1 (1925–27), William Scoresby (1927–28), Discovery 2 (1931–39, 1957–58), Challenger 2 (1950–52), Jungtinių Amerikos Valstijų Atlantis (1931–39, 1958–59, 1964), Glomar Challenger (1968), Švedijos Albatross (1947–48), SSRS Ob′ (1955–71), Zarja (1957–60), Michail Lomonosov (1961–67), Akademik Kurčatov (1967–85), Dmitrij Mendeleev (1968–89) ir kitų.
Tarptautiniais geofizikos metais (1957–58) Atlanto tyrimai buvo atliekami tarptautiniu mastu pagal tarptautinę bendradarbiavimo programą, nuo 1960 – pagal Tarpvyriausybinės okeanografinės komisijos programas. Okeanografines ekspedicijas Atlante rengia ir kai kurios valstybės.
Lietuviai ir Atlantas
1933 Atlantą per 37 val. 11 min. lėktuvu Lituanica perskrido S. Darius ir S. Girėnas; pakilo 1933 07 15 iš Niujorko, 1933 07 17 žuvo dabartinės Lenkijos teritorijoje, Pszczelniko miške, dėl galutinai nenustatytų priežasčių nukritus lėktuvui (iki Kauno buvo likę apie 650 km); pasiekė pagal skrydžio be nusileidimo nuotolį (6411 km) transatlantine trasa antrą rezultatą pasaulyje, pagal ore išbūtą laiką – ketvirtą. 2023, minint 90-ąsias S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio metines, vienviete irkline valtimi Lituanica per 121 d. (120 d. 14 val. 48 min.) be sustojimo vandenyną perplaukė kaunietis Aurimas Valujavičius; išplaukė 2022 12 26 iš Ayamontės miesto Pietvakarių Ispanijoje, išsilaipino 2023 04 25 Majamio (Floridos valstija) Castle Harboro uoste; pirmasis lietuvis (trečiasis pasaulyje), įveikęs kelią nuo Europos žemyninės dalies iki Šiaurės Amerikos žemyno pakrantės.
L: Atlas okeanov. Atlantičeskij i Indijskij okeany Moskva 1977; Atlantičeskij okean Leningrad 1981.
2403