„Atlas linguarum Europae“ („Euròpos kalb ãtlasas“), daugiatomis arealinės kalbotyros veikalas, kuriame pateikiami visų Europoje iš seno vartojamų kalbų bei jų tarmių pagal specialias programas surinkti ir apibendrinti duomenys. 20 a. 7 dešimtmečio pabaigoje Nijmegeno (Olandija) universiteto profesoriaus A. Weijneno iniciatyva sudaryta redakcinė kolegija; parengtos 2 programos, pagal kurias lingvistiniai duomenys renkami daugiau kaip iš 2500 gyvenamųjų vietų. (Lietuvoje duomenys renkami iš 42 gyvenamųjų vietų nuo 8 dešimtmečio.) 1 programa (546 klausimai) turi išaiškinti, kaip Europos kalbose (jų tarmėse) vadinami dangaus kūnai, gamtos reiškiniai, augalai, gyvūnai, žmogaus veiklos sritys, jo kūno dalys, giminystės ryšiai, švenčių dienos, tikėjimai, skaičiai, laiko santykiai, kitos abstrakčios sąvokos, t. p. dažniausiai vartojamus būdvardžius, veiksmažodžius, kitus žodžius (duomenys surinkti). 2 programos (sintaksės, morfologijos, fonologijos, leksikologijos) duomenys renkami. 1983 išėjo Europos kalbų atlaso 1 tomo 1 sąsiuvinis, 1986, 1988, 1990 (visi Olandijoje) ir 1997 (Italijoje) – dar 4. Kiekvieną jų sudaro 2 knygos: žemėlapiai ir jų komentarai (paskelbta daugiau kaip 50), įvadiniai straipsniai, gyvenamųjų vietų sąrašai, kiti priedai. 1997 išleista ir atskira knyga, kurioje apžvelgiama visos Europos kalbų grupės, jų istorija, dabartinė gramatinė sandara, svarbiausi darbai. Atlaso rengimą ir leidimą remia UNESCO.

303