Dante (dailininkas S. Botticelli, tempera, 1495)

Dante, Dante Alighieri (Dántė Aligjèris) 1265 05Florencija 1321 09 13 (14?)Ravenna, italų poetas. Vienas žymiausių pasaulio poetų. Rašė lotynų ir italų kalbomis. Studijavo laisvuosius menus, mokėsi retorikos pas B. Latini. Draugavo su G. Cavalcanti, Cino da Pistoia, kitais to meto rašytojais ir mokslininkais. 1274 pirmąkart susitiko su Beatriče. Po jos mirties (1290) studijavo filosofiją ir teologiją, 1285 vedė. Nuo 1295 dalyvavo Florencijos politiniame gyvenime (karo žygiuose, buvo vienas miesto 6 priorų, Šimto tarybos narys), priklausė baltųjų gvelfų partijai. Juodiesiems gvelfams Florencijoje užėmus valdžią buvo apkaltintas piktnaudžiavimu bei nepaklusnumu popiežiui ir 1302 už akių nuteistas sudeginti. Tremtyje Dante nutolo nuo baltųjų gvelfų, klajojo po Šiaurės Italiją. Pritarė vokiečių imperatoriaus Henriko VII žygiui į Italiją. Paskutiniais metais gyveno Ravennoje.

Pirmieji kūriniai – 232 sonetai Rožės romano motyvais ir didaktinės poemos fragmentas (dėl jų autorystės abejojama). Poezijos rinkinyje Eilės (Rime) vyrauja meilės, filosofiniai ir satyriniai motyvai, ryšku Provanso trubadūrų, dolce stil nuovo įtaka. Kūrinyje Naujas gyvenimas (Vita nuova, parašytas 1292–93 arba 1294 italų kalba, išleistas 1576, lietuvių kalba 1966, 1998), kurį sudaro eilėraščiai (25 sonetai, 4 kanconos, 1 baladė ir 1 kanconos stanca), susieti proziniais komentarais, poetiškai aprašoma meilės Beatričei istorija nuo pirmojo susitikimo iki jos mirties. Jame atsispindi Dante’s vidiniai išgyvenimai, gausu religinių motyvų, simbolių (meilė Beatričei įprasminama kaip sielos kelionė pas Dievą), ryšku misticizmas. Tremties metais lotynų kalba parašytame traktate Apie liaudies iškalbą (De vulgari eloquentia, parašyta 1303–04, išleista 1529; pirmasis Europoje kalbotyros traktatas) pateikė kalbų kilmės teoriją, sugrupavo romanų kalbas ir Italijos tarmes, teigė, kad italų kalbos volgare illustre (tauriajai kalbai) dera aukštasis tragedijos stilius, o tinkamiausia metrinė forma – kancona. Filosofijos veikale Puota (Convivio, parašytas 1304–07 italų kalba, išleistas 1490), kurį sudaro 3 kanconos ir jų komentarai, nagrinėjo kultūros ir mokslo klausimus, aristotelizmą derino su krikščionybe, aukštino filosofiją; traktatas laikomas gyvenamojo meto enciklopedija. Politiniame traktate Apie monarchiją (De monarchia, parašytas 1313–18 lotynų kalba, išleistas 1559) išdėstė savo politines pažiūras: teigė, kad monarchija – tobuliausia valdymo forma, garantuojanti teisingumą ir taiką, o valdovas ir popiežius yra lygiaverčiai; 1329 veikalas sudegintas, 16 a. įtrauktas į uždraustųjų knygų sąrašą. Lotynų kalba dar parašė 2 ekloges, dialogo formos filosofinį veikalą Ginčas apie vandenį ir žemę (Questio de aqua et terra, parašytas 1320, išleistas 1508) ir 13 laiškų (viename jų paaiškino Dieviškosios komedijos struktūrą bei prasmes – tiesioginę, analoginę, alegorinę).

Svarbiausias kūrinys – poema Dieviškoji komedija (Divina Commedia, parašyta apie 1307–21, išleista 1472, fragmentai lietuvių kalba 1922–23 ir 1931, visas 1938, 1968–71 52007–2010) sukurta Toskanos tarme. Dante ją pavadino Komedija (Commedia) pabrėždamas, kad ji parašyta ne tragedijos stiliumi ir turi laimingą pabaigą; dieviškąja ją apibūdino G. Boccaccio, pavadinimu Dieviškoji komedija 1555 išleido L. Dolce. Poemos struktūra pagrįsta skaičiais 3 ir 10, simbolizuojančiais Švč. Trejybę ir tobulumą. Kūrinys parašytas tercinomis, jį sudaro 14 233 vienuolikaskiemenės eilutės, 3 dalys (kantikos) – Pragaras (Inferno), Skaistykla (Purgatorio) ir Rojus (Paradiso), kiekviena jų susideda iš 33 giesmių (iš viso su prologu 100). Panaudota viduramžių literatūroje populiari tema – kelionė į pragarą ir dangų. Poemoje vaizduojama paties Dante’s, simbolizuojančio žmoniją, kelionė (prasidėjusi jubiliejiniais 1300 metais) po pomirtinį pasaulį; pragare ir skaistykloje jį lydi Vergilijus (žmogiškoji išmintis – filosofinė alegorija), rojuje – Beatričė (dieviškoji išmintis – teologinė alegorija) ir šv. Bernardas Klervietis. Poema simbolizuoja sunkų žmonijos kelią iš nuodėmių ir aistrų pasaulio (Pragaras) per moralinį tobulėjimą (Skaistykla) į išganymą bei Dievo malonę (Rojus). Joje gausu 14 a. pradžios gyvenimo vaizdų, teologijos, istorijos, mokslo, politikos ir moralės problemų, minima žymios asmenybės, mitologiniai ir literatūriniai personažai. Kūrinyje atsispindi viduramžių idėjos, Visatos sąranga, Dante’s eschatologinės ir istorinės pažiūros. Poemai būdinga daugiaprasmiškumas, alegoriškumas, religiniai simboliai, mistiniai regėjimai, dramatizmas, lyriniai intarpai. Dante’s kūryba davė pradžią italų literatūrinei kalbai, turėjo įtakos Europos literatūrai.

L: V. Kubilius Dantė ir lietuvių literatūra / Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas Vilnius 1983; Enciclopedia Dantesca 5 t. Roma 1970–78; G. Petrocchi Vita di Dante Roma 1983; F. Masciandaro Dante as Drammatist: The Myth of the Early Paradise and Tragic Vision in the Divine Commedy Phyladelphia 1991.

944