Didỹsis prsų sukilmas, 1260–74 prūsų sukilimas prieš Vokiečių ordiną (VO). Priežastis – VO nesilaikė Christburgo taikos sutarties (1249) sąlygų. Sukilti paskatino lietuvių (žemaičių) pergalė prieš VO kariuomenę Durbės mūšyje (1260). Tiesioginė dingstis – Lenzenbergo pilyje (netoli Brandenburgo pilies) kryžiuočių sudeginti žymiausi notangų ir varmių vitingai (norėta sužlugdyti bręstantį sukilimą). 1260 09 20 prasidėjęs sukilimas išplito visose prūsų žemėse, išskyrus Pamedę. Vadovavo genčių (žemių) vadai: Bartos – Dyvanas, Varmės – Glapas, Sembos – Glandas, Pagudės – Auktuma, vėliau Linkus (Linkas), žymiausias buvo Notangos – Herkus Mantas. Nuolatiniai prūsų sąjungininkai buvo tik Skomanto vadovaujami sūduviai. Padėjo ir nadruviai bei skalviai. Sukilėliai siekė užimti VO pilis, atsikratyti kryžiuočių priespaudos, atkurti ankstesnę tvarką. VO pusėje liko tik dalis vitingų, gavusių iš jo privilegijų. VO vadovybė šaukėsi pagalbos. 1260 09 09 iš Romos kurijos išsiųsti raštai Čekijos karaliui, Brandenburgo markgrafui, vokiečių žemių, Zalcburgo krašto arkivyskupams, vienuolynų viršininkams ir kitiems dvasininkams. Juose raginama skelbti kryžiaus karą pagonims. Prieš prūsus imtasi ir ekonominės blokados.

Per sukilimą prūsai susitelkė į Prūsų žemių konfederaciją. 1260–64 jie turėjo karo veiksmų iniciatyvą: degino vokiečių kolonistų sodybas ir bažnyčias, puolė kryžiuočius, užėmė silpnesnes jų pilis. 1261 01 22 Herkaus Manto vadovaujami kariai sumušė VO ir kryžininkų kariuomenę Pakarvių mūšyje (į pietus nuo Karaliaučiaus), vėliau sembai – kitus dalinius prie Karaliaučiaus. Sukilėliai apsiausdavo pilis ir miestus, naudojo apgulos bokštus, akmensvaides mašinas ir taranus. Puldinėtas ir Karaliaučius. 1262 01 su kelių gretimų žemių sukilėliais pilį puolė Herkus Mantas, bet sunkiai sužeistas ietimi atsitraukė. Po šios nesėkmės į VO pusę perėjo dalis sembų vitingų (didžiūnų). Sukilėlius parėmė 1262 vasarą Mindaugo pasiųsta kariuomenė (vadai Treniota ir Švarnas); ji puolė VO sąjungininkę Mozūriją (Mazoviją), VO valdas – Kulmo ir Pamedės žemes. Dėl lietuvių kunigaikščių vidaus karų po 1262 sukilėliai paramos iš Lietuvos nebegavo. 1263 pavasarį Herkaus Manto sukilėliai sumušė VO kariuomenę Liubavos mūšyje (į šiaurės rytus nuo Torunės), sudegino Marienwerderio pilį Pamedėje. Bartai dar įveikė kryžiuočius 1264 Barštyno (Bartensteino) mūšyje (užėmė Bartensteino pilį); buvo sunkiai sužeistas Dyvanas. VO išsaugojo stipriausias pilis (Balgos, Elbingo, Karaliaučiaus, Torunės ir kitas), tebekontroliavo Vyslos bei Aismarių pakrantes, vandens kelius.

Nuo 1265 tarp sukilėlių ėmė reikštis nuovargis, daug jų žuvo, dėl ekonominės blokados ėmė trūkti ginklų, grėsė badas, o kryžininkų, talkinančių VO, ėmė daugėti. Kryžiuočiai ėmėsi teroro, degino prūsų gyvenvietes, moteris su vaikais ėmė į nelaisvę. VO perėmė iniciatyvą, iki 1270 numalšino prūsų didžiausios genties – sembų priešinimąsi (VO padarė nuolaidų ir į savo pusę patraukė didumą didžiūnų). Bartai ir pagudėnai 1271 dar sumušė kryžiuočius Zirgūnos mūšyje. 1272–73 Kulmo pilį nusiaubė Skomanto vadovaujami sūduviai. Visgi prūsai ilgiau nebepajėgė gintis nuo Vakarų ir Vidurio Europos diduomenės ir popiežiaus nuolat remiamo VO. 1272–73 VO palaužė bartų ir notangų priešinimąsi, žuvo Dyvanas, buvo nužudyti Herkus Mantas ir Glapas. Ilgiausiai, iki 1274 imtinai, sukilėliai laikėsi Pagudėje. Po Didžiojo prūsų sukilimo sustiprėjo prūsų tautinė ir socialinė priespauda, bet sukilimas apie 15 metų sutrukdė VO agresiją į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.

Š: P. Dusburgietis Prūsijos žemės kronika Vilnius 1985. L: R. Jasas Didysis prūsų sukilimas Vilnius 1959; Lietuvių karas su kryžiuočiais Vilnius 1964.

2066

1777

415