Didỹsis taut kráustymasis, barbarų genčių (germanų, hunų, alanų, avarų, slavų ir kitų) veržimasis į Romos imperiją ir su tuo susiję etniniai, socialiniai ir politiniai pokyčiai Europoje. Vyko 4–7 amžiuje.
Priežastys
Pagrindinės Didžiojo tautų kraustymosi priežastys – gyventojų perteklius jų gyvenamose teritorijose, klimato kaita (kraustymasis nebuvo klajoklinio pobūdžio).
Germanų genčių migracija
Didžiojo tautų kraustymosi pradžia laikoma rytų germanų (gotų, burgundų, vandalų) ir vakarų germanų (alemanų, frankų) genčių migracija. Pradėję savo kelią iš Skandinavijos pietinės dalies gotai 2 a.–3 a. pabaigoje pasiekė stepes prie Juodosios jūros, ten įsikūrė. Romėnai buvo priversti atiduoti jiems Dakiją. Alemanai nuo Reino aukštupio persikėlė į Reino ir Dunojaus tarpupį ir pradėjo puldinėti Galiją.
4 a. pradžioje Romos imperija padėtį stabilizavo. Hunų gentys nuo Amūro upės baseino 4 a. 8 dešimtmetyje atsikraustė prie Juodosios jūros pakrantės, nukariavo dalį gotų (nuo tada vadinti ostgotais). Nepanorėję jiems paklusti vakarų gotai (vestgotai) peržengę Dunojų įsiveržė į Balkanus ir paprašė Romos globos. Nepatenkinti dideliais mokesčiais vestgotai 377 sukilo, 378 Adrianopolio mūšyje sumušė imperijos kariuomenę (žuvo imperatorius Valentas). Romėnai buvo priversti suteikti jiems federatų (Romos sąjungininkų) statusą ir apgyvendinti juos Mezijos provincijoje. Alariko vadovaujami vestgotai 410 užpuolė ir apiplėšė Romą, veržėsi tolyn į Galijos pietvakarius, 415 – į Ispaniją.
Didysis tautų kraustymasis
Barbarų valstybės
418 vestgotai įkūrė Tulūzos karalystę – pirmąją barbarų valstybę Vakarų Romos imperijoje. 5 a. viduryje susikūrė ir kitų barbarų valstybių: Vandalų karalystė Šiaurės Afrikoje (429–439), Burgundų (centras Lionas) – Galijos pietryčiuose (apie 457), Frankų – Galijos šiaurėje (486). Anglai, saksai ir jutai persikėlė į romėnų paliktą Britaniją, ten įkūrė 7 karalystes (anglosaksų užkariavimai). Hunai, 5 a. pradžioje įsikūrę Panonijoje (dabartinė Vengrija), susivienijo į genčių sąjungą. 5 a. viduryje jie nusiaubė Balkanus, Atilos vadovaujami veržėsi į Galiją. Jungtinė romėnų, burgundų, frankų, vestgotų kariuomenė, vadovaujama Aecijaus, 451 Katalauno laukų mūšyje juos sumušė ir išvijo iš Galijos. 452 Atila nusiaubė Šiaurės Italiją.
Romos imperijos žlugimas
455 vandalai, įsiveržę iš Šiaurės Afrikos, užėmė ir apiplėšė Romą. Vakarų Romos imperija žlugo, kai germanų skirų genties vadas Odoakras nuvertė paskutinį Romos imperatorių Romulą Augustulą.
5–6 a. germanų nukariavimai vyko toliau. Ostgotai 488–493 užėmė Italiją, nuvertė Odoakrą ir įkūrė savo karalystę (535–554 ją sužlugdė Bizantijos kariuomenės žygiai). 568 Šiaurės ir Vidurio Italijoje langobardai su kitomis germanų gentimis įkūrė savo karalystę.
Avarų ir slavų genčių migracija
Per paskutinį Didžiojo tautų kraustymosi tarpsnį (6 a. pabaiga–7 a.) pajudėjo avarų ir slavų gentys. Avarai 567 Panonijoje įkūrė Avarų kaganatą, puldinėjo Bizantiją ir teritoriją nuo Elbės upės iki Užkaukazės, nuo Dono iki Adrijos jūros; 796 juos sumušė Karolis Didysis. Slavai 6 a. antroje pusėje pradėjo puldinėti Bizantiją, perėję Dunojų nuo 6 a. 8 dešimtmečio pradėjo kurtis jos teritorijoje. 6 a. viduryje slavai apsigyveno visame Balkanų pusiasalyje, jų etnosas tapo vyraujantis.
Kita slavų veržimosi kryptis – rytų baltų gyvenamos teritorijos (Padnieprė, Nemuno, Neries, Dauguvos ir Okos aukštupių kraštai). Didžiojo tautų kraustymosi veikiamos rytų baltų gentys skaidėsi; susikūrė lietuvių etnosas.
Didžiojo tautų kraustymosi padariniai
Didysis tautų kraustymasis buvo viena svarbiausių Vakarų Romos imperijos žlugimo priežasčių. Jos teritorijoje ūkis vis mažiau rėmėsi vergų darbu, paspartėjo feodalizacija, pradėjo formuotis vidurinių amžių Europa.
L: A. Pogodin Iz istorii slavjanskich peredviženij Sankt Peterburg 1901; A. Alföldi The Invasions of Peoples from the Rhine to the Black Sea / Cambridge Ancient History v. 12 Cambridge 1939; F. Altheim Geschichte der Hunnen 2 Bde. Berlin 1959–60; H.‑J. Diesner Die Völkerwanderung Leipzig 21976.
2924